Sausio 30 d. minime šv. Hiacintą Mariskotti, pasaulietę pranciškonę.
Hiacinta, (1585-1640 m.) kilusi iš kilmingos italų giminės, buvo auklėjama pranciškonų vienuolyne.
Būdama trečiojo pranciškonų ordino narė, dešimt metų gyveno Šv. Bernardino vienuolyne Viterbo mieste, tačiau be tikro atsidavimo – ji naudojosi savo asmeninėmis lėšomis, kad galėtų įsirengti patogų būstą; nesilaikė neturto įžado, kurio laikosi pasauliečiai pranciškonai.
Kai dėl rimtos ligos Hiacintos nuodėmklausys atnešė jai šv. Komuniją, jis pirmąsyk pamatė jos kambarius. Šokiruotas prabangos, kunigas pasakė Hiacintai, kad ji turėtų gyventi kukliau.
Hiacinta paklausė jo patarimo, ėmė kukliai rengtis ir valgyti prastesnį maistą; dirbo vienuolyne juodžiausius darbus, o vietoj lovos pasitiesė porą plikų lentų.
Ji tapo nepaprastai gera novicų mokytoja, sukūrė maldelę „tiems, kurie yra niekinami, savęs nemyli ir nesulaukia paguodos“.
Bėgant metams joje išsiskleidė ypatingas pamaldumas Kristaus kentėjimams, o jos atgailos tapo įkvėpimu kitoms vienuolyno seserims.
Popiežius Pijus VII kanonizavo šv. Hiacintą 1807 m.Hiacinta įkūrė Marijos oblates, pasišventusias tarnystei senyvo amžiaus vargšams ir skurstantiems.
