Ketvirtadienio pavakare vietos laiku, kai Lietuvoje jau buvo po vidunakčio, Panamos miesto krantinėje, prie Ramiojo vandenyno, prasidėjo pirmasis popiežiaus susitikimas su jaunimu. Dalyvavo apie 250 tūkst. jaunuolių – iš viso pasaulio atvykusių į PJD ir panamiečių.
„Atsimenu, kad kai Krokuvoje kažkas manęs paklausė ar dalyvausiu pasaulio jaunimo dienose Panamoje, atsakiau, kad nežinau ar aš dalyvausiu, bet Petras tikrai dalyvaus. Dėl to šiandien su neparastu džiaugsmu aš jums sakau: Petras yra su jumis“, – kreipėsi Pranciškus į džiūgaujančią minią ir dėkojo jaunimui, kad nebodami sunkumų atkeliavo į Panamą. Žinau, sakė popiežius, kad kai kuriems iš jūsų nebuvo lengva čia atvykti. Žinau, kiek pasiaukojimo ir jėgų jums tai kainavo.
Petras ir Bažnyčia keliauja kartu su jumis. Ir jūs nebijokite keliauti kartu su Bažnyčia, būkite jos atsinaujinimo jėga, skelbkite džiaugsmą ir liudykite Evangeliją. Su džiaugsmu eiti pirmyn nereiškia kurti kažkokią paralelinę Bažnyčią, linksmesnę ir labiau „cool“, labiau jaunatvišką ir turinčią daugiau dekoratyvių elementų. Žinau, kad ne dėl to jūs čia susirinkote. Jei kas taip galvoja, negerbia jūsų ir viso to, ką per jus Šventoji Dvasia sako mums visiems.
Jūs šiuo susitikimu mus mokote, kad neturime nei slėptis minioje, bei manyti, kad visi čia susirinkę yra vienodi ir visi vienodai mąsto. Šis susitikimas, jame įkūnyta susitikimo kultūra, mus ragina turėti drąsos gerbti vieni kitų savitumus ir tuo pat metu visiems kartu svajoti tuos didžiuosius dalykus, dėl kurių Jėzus atidavė gyvybę, tuos idealus, kuriuos Šventoji Dvasia išliejo visų mūsų širdyse. Ta svajonė teka mūsų kraujagyslėmis. Mūsų širdis šokteli iš džiaugsmo ir susijaudinimo kiekvieną kartą, kai išgirstame: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).
Popiežius jaunimui priminė ir Centrinėje Amerikoje kraują už Kristų ir žmones praliejusį vyskupą šv. Oskarą Arnulfą Romero. Jis dažnai sakydavo, kad krikščionybė – tai ne tikėjimo tiesų visuma, ne įsakymai ir draudimai, bet Asmuo, kuris mane myli ir trokšta, kad ir aš šį mylėčiau. Krikščionybė – tai Kristus.
Kristaus meilė nieko mums neprimeta ir mūsų neslegia, nė vieno nenustumia į pašalį ir nenutildo, nepažemina ir nepavergia. Tai kasdieninė santūri ir pagarbi meilė, kuri vaduoja, gydo, padeda atsikelti. „Ar tiki šia meile? Ar nori dėl jos aukotis?“, – klausė popiežius ir priminė, kad panašų klausimą prieš du tūkstantmečius išgirdo ir Mergelė Marija. „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”, – jis atsakė. „Ar ir mes, kaip Marija, atsakysime: „Norime tau tarnauti Viešpatie, tebūna, kaip tu pasakei?“ (JM / VaticanNews)
