Dauguma šventųjų Bažnyčios kalendoriuje minimi tik vieną dieną. Nedaug jų minimi keletą kartų ar per šventes. Paulius yra vienas iš tų retų atvejų. Bažnyčia švenčia jo šventę birželio 29-ąją, kartu minėdama ir apaštalą Petrą. Šiandien ji kaip atskirą dieną mini ir jo atsivertimą.
Pauliaus atsivertimas buvo lemiamas įvykis ankstyvosios Bažnyčios gyvenime. Jis buvo toks reikšmingas pirmiesiems krikščionims, kad net tris kartus yra minimas Apaštalų darbų knygoje.
Keliaujančiam į Damaską Sauliui pasirodė prisikėlęs Kristus. Šis susitikimas radikaliai pakeičia jo gyvenimą. Jo gyvenimas įgauna naują kryptį: Saulius tampa Pauliumi, persekiotojas – sekėju, krikščionių neapkentėjas – užsidegusiu Kristaus mylėtoju, kovojantysis su krikščionių tikėjimo išpažinėjais – uoliu Bažnyčios gynėju, aršus krikščionių persekiotojas – entuziastingu apaštalu, kupinu susižavėjimo Evangelijos skelbėju, didžiu misionieriumi, pagonių mokytoju.
Kas gi buvo šis vyras? Saulius kilo iš Tarso (šiuolaikinė Turkija). Jis vertėsi palapinių statytojo amatu. Taip pat jis buvo labai gabus ir įgijęs labai gerą išsilavinimą. Teologijos jį mokė įžymus mokytojas Gamalielis, į kurį dažniausiai kreipdavosi Rašto aiškintojai ir fariziejai. Saulius buvo pamaldus ir užsidegęs žydas. Jis rimtai žiūrėjo į Jahvės Įstatymo laikymąsi. Tiesa, būdamas žydas, jis krikščioniškąjį mokymą laikė šventvagišku ir nepriimtinu. Jam buvo nesuvokiamas nukryžiuotas Mesijas. Jis nekentė krikščionių. Jo akimis, jie buvo žmonės, nukrypę nuo tikrojo tikėjimo, pavojinga sekta, kuri – kad ir kiek tai kainuotų – turi būti išnaikinta. Taip Saulius tapo nuožmiu krikščionių priešu. Jis įnirtingai kovojo su „naujojo kelio“ sekėjais. Kur tik galėjo, persekiojo krikščionis net iki Damasko.
Tai, ką jis patyrė Damaske, ir jo atsivertimas iš Sauliaus tampant Pauliumi nėra jokia paslaptis.
Kas nutiko? Keliaudamas į Damaską, Paulius vidury dienos krinta ant žemės, apakintas šviesos. Girdi jį užkalbinantį balsą. Tai balsas Kristaus, kuris reikalauja jo pasiteisinimo: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Keista, nes jis juk persekioja krikščionis. Ankstyvąją Bažnyčią. Ir štai klausimas: „Kam mane persekioji?“
Mieli broliai ir seserys, matome, kad Jėzus save tapatina su tais, kurie Jį tiki. Paulius klausia: „Kas Tu esi, Viešpatie?“ Pasigirsta atsakymas: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“Taip pat ir čia galima pastebėti Viešpaties tapatinimąsi su tikinčiaisiais, su Dievo tauta, su Bažnyčia.
Galime savęs paklausti, kaip suprantame Bažnyčią. Ar tik kaip instituciją, kurioje egzistuoja tam tikra hierarchija ir kurią galima kritikuoti savo nuožiūra? Ar žinome (kaip vėliau suprato ir Paulius), kad Bažnyčia yra mistinis Kristaus Kūnas, Dievo išganomojo veikimo ženklas ir įrankis, Išganymo sakramentas, skirtas visiems žmonėms? Ar tikime, kad Kristus tebegyvena Bažnyčioje, peržengdamas mūsų laiko suvokimą, kol vėl sugrįš laikų pabaigoje?
Daugelyje meno šedevrų vaizduojamas atsitikimas Damaske, ir dažniausiai kartu su arkliu, nors Biblijoje apie tai nieko nerašoma. Kaip žinoma, Saulius krintąs nuo pasibaidžiusio žirgo. Ir kaip tik šis pribloškiantis atsitikimas jam tampa lemiamu susitikimu su Jėzumi Kristumi ir Prisikėlimo patirtimi. Dėl tos priežasties Paulius nesidrovi save, kaip akimis mačiusįjį prisikėlusį Kristų, priskirti apaštalų būriui. Vis dėlto jis žino ir rašo tai: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man“(1 Kor 15, 8). Visą gyvenimą Paulius kartos šį prisipažinimą: „Dievo malone esu, kas esu.“
Susitikimas su Jėzumi netoli Damasko vartų ir su tuo susijęs atsivertimas ir pašaukimas būti apaštalu jam liko nesuvokiama paslaptimi, atnaujinto gyvenimo dovana.
Po atsitikimo Damaske Pauliaus negalėjimas matyti truko keletą dienų. Jis ėjo apgraibomis patamsyje, vedamas kelionės draugų. Jei mes patirtume panašų atsitikimą kaip šis Damaske, ar tai mūsų nesukrėstų ir netaptų palaimingu išgąsčiu? Ar ir mes nukristume nuo arklio, ant kurio balno jaučiamės patogiai? Ar pasigirdęs Dievo balsas neprakalbintų ir mūsų sąžinės, kad suprastume, jog išmušė valanda pakeisti tai, kur elgiamės neteisiai, kad mūsų pasitenkinimas savimi, teisuoliškumas ir didžiavimasis virstų nusižeminimu?
Susitikus su prisikėlusiu Viešpačiu neteko prasmės visi ankstesni Pauliaus įsitikinimai. Jis turėjo mokytis palikti teisuoliškumo kelią ir eiti Jėzaus keliu. Jis turėjo mokytis liautis galvoti savaip ir persiimti Jėzaus mintimis. Jis turėjo mokytis atsisakyti egocentriškų tikslų ir siekti Jėzaus nurodytų tikslų.
Atsitikimo Damaske metu ir atsivertimo akimirką Paulius užduoda svarbų ir galbūt esminį klausimą: „Viešpatie, ką turiu daryti?“
Ar šis klausimas negali būti užduodamas ir mums, kai klaidžiojame tamsoje, esame klystkeliuose, kai jaučiamės netvirtai, kai likimo smūgis sutrikdo mūsų gyvenimo harmoniją, kai patenkame į krizinę situaciją, kai jaučiame netikrumą ir baimę? „Viešpatie, ką turiu daryti?“
Toks atvejis pasitarnaus mūsų išganymui ir gėriui, net jei teks paimti kitiems už rankos, atverti akis ir imti tarnauti nauju būdu.
Šv. Pauliaus atsivertimas mums rodo, kad visada galima atsiversti ir viską pradėti iš naujo. Nėra jokio paklydimo ar painiavos, jokios tamsos ir jokios kaltės, kurių nenugalėtų ir neįveiktų Dievo meilė. Taip pat šv. Pauliaus atsivertimas mums byloja, kad Viešpačiui mūsų reikia, Jis gali dovanoti mums tarnystę, kad, nepaisydami vienokios ar kitokios juodos dėmės gyvenime, nepaisydami nepagirtino ligšiolinio gyvenimo, galime tapti Jo liudytojais.
Net atsivertęs Paulius dar nebuvo joks angelas. Jau seniai jam klojosi nekaip ir charakterio, ir sveikatos atžvilgiu. Jis tai žinojo. Kartą jis skundžiasi nuodėme, kuri gyvena jame, ir pripažįsta: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet ko nekenčiu.“
Taip pat jis įspūdingai atpažįsta ir pripažįsta, kad kaip tik per jo silpnumą Dievas gali parodyti savo malonės jėgą.
Be to, šv. Pauliaus atsivertimas mums liudija ir tai, kad niekada nevėlu atsigręžti į Kristų ir leistis apimamam Jo Dvasios. Taip, atsivertimas, nauja pradžia bus reikalingi visą gyvenimą. Visa kita reikštų neveiklumą arba regresą.
Kaip pačiai Bažnyčiai, taip ir mums reikia kaskart atsinaujinti, jei nenorime, kad atšaltų tikėjimas ir netektume jėgų, jei nenorime trypčioti vietoje arba netgi regresuoti. Dievas mums visada leidžia viską pradėti iš pradžių. Kiekviena diena – tai nauja pradžia!
Niekada nesakykime, kad jau pabaiga.
Ir nesiliaukime pradėti iš naujo.
Iš www.pius-kirchgessner.de išvertė Reda Lovčikaitė
