Paskaitos, skaitytos Moksleivių ateitininkų žiemos akademijoje „Reali svajonė: ko reikia tobulai meilei?“ gruodžio pabaigoje Liškiavoje, ištrauka.
Pradžios knygos antrajame skyriuje matome vyro ir moters situaciją prieš nuodėmę. Išvydęs moterį, vyras apsidžiaugia, jis sušunka: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno.“ Girdėjau, kaip vienas kunigas, komentuodamas šią Šv. Rašto vietą, sakė, kad poezija atsirado, kai pirmasis vyras išvydo pirmąją moterį – tuomet gimė pirmasis eilėraštis. Šiuo tekstu pasakoma, kad pirmieji žmonės vienas kitu džiaugėsi, jog kitame atpažino save: toks pats kūnas kaip aš, pagaliau turėsiu su kuo pasikalbėti. Gyvūnai, kad ir Dievo sukurti, Adomui į bendrininkus netiko, nes jie nebuvo tokie kaip jis – iš gyvūnų negali patirti žmogui reikalingos meilės.
Adomas Ievą pavadina: „Ši vadinsis moterimi, nes iš jos vyro buvo paimta.“ Pavadinimai Šventajame Rašte gali turėti daug reikšmių: paimti globon ar valdžion, priimti kaip dovaną, net ir gerbti. Kai vienas kitą vadiname vardais, vadinasi, kad žmogų pripažįstame ir gerbiame. Koncentracijos stovyklose žmonių nevadino vardais, o numeriais, nes nelaikė žmonėmis. Adomas Ievą pavadina vardu – jis ją priima kaip dovaną.
„Jiedu buvo nuogi, tačiau nejautė jokios gėdos“, – toliau rašoma Šventajame Rašte. Jie buvo nuogi, ne todėl, kad buvo neturtingi ar kad nieko nesuprato. Nuogumas ir gėdos nejautimas reiškia, jog jie visiškai vienas kitu pasitikėjo, tarp jų nebuvo jokio įtarumo, jokio poreikio vienas nuo kito atsitverti, apsisaugoti.
Po nuodėmės žmonės pradeda norėti privatumo
Po nuodėmės žmonės apsirengia. Tarp jų atsirado nepasitikėjimas. Drabužis – tai priemonė turėti privačia erdvę, atskirti tai, kas priklauso tik man ir neprieinama niekam kitam. Tą reiškia ir privati nuosavybė. Lotyniškas žodis privatus reiškia atimtas iš kito. Tai, kas yra mano privati nuosavybė, kitam tampa neprieinama, iš kito atimta. Taigi po nuodėmės žmonės pradeda norėti privatumo – aš su tavimi nesidalinsiu, tau tai bus neprieinama.
Po nuodėmės Dievas klausia Adomo, kas atsitiko, kad jis slepiasi, ir ar kartais nevalgė uždrausto vaisiaus – ir Adomas atsako: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“. Adomas nesako neteisybės, vaisių jam tikrai davė Ieva. Neteisinga tačiau, kad jis Ievai suverčia visą kaltę. Žinoma, Ieva turėjo savo kaltės dalį, bet atsakingas buvo ir Adomas.
Pažiūrėkime atidžiau į Šventojo Rašto tekstą: „Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė“. Mes gal kartais įsivaizduojame, kad, kai žaltys kalbėjo su Ieva, Adomas buvo išėjęs pasivaikščioti, bet iš tikrųjų, kai vyko gundymas, Adomas visą laiką stovėjo greta Ievos. Be to, įsakymą nevalgyti nuo medžio buvo gavęs būtent Adomas, dar iki Ievos sukūrimo. Tad Adomas buvo atsakingas, kad įsakymas nebūtų sulaužytas. Tačiau jis nieko nedarė. O kai ateina laikas atsakomybės dalį prisiimti, jis sako – aš čia niekuo dėtas, ji dėl visko kalta.
Skaitykime tekstą toliau. Dievas Ievai sako: „Aistringai geisi savo vyro“, kitais žodžiais tariant – tu jam pati nebesidovanosi, bet matysi jame priemonę savo geismui, savo norams patenkinti. Geismą reikia suprasti ne tik seksualine prasme – yra daug būdų kitu pasinaudoti, jį palenkti savo tikslams pasiekti. Dar pasakyta „o jis bus tavo galva“ arba tave valdys – tai reiškia, jog ir jis tavęs nebemylės, nes kai myli, nori tarnauti, o jeigu nori, kad kitas tau tarnautų, tai kažin, ar myli.
Prieš nuodėmę tarp žmonių buvo pagarba, abipusis džiaugsmas ir pasitikėjimas, po nuodėmės atsiranda nepasitikėjimas – žmogus nori kažką turėti tik sau, nesidalinti. Atsiranda noras kaltinti, priekaištauti. Kai pasikalbi su besiskiriančiomis poromis, pamatai, kad jos šneka kaip Adomas: ji viskuo kalta, aš viską gerai dariau, arba – aš rūpinuosi namais, atiduodu savo gyvenimą, o jis – šioks ir toks. Vienas anekdotas sako: šeimose įvyksta neįtikėtina transformacija – tuokiasi balandėlės, zuikučiai, meškučiai, o skiriasi karvės, paršai, asilai... Taip pat po nuodėmės atsiranda noras vienas kitą išnaudoti ir valdyti.
Tokie tad nuodėmės sužeidimai. Nors juos ypač patiria poros, bet tai galioja visiems žmogiškiems santykiams. Nors mes, kunigai, ir nekuriam šeimų, mes patiriam, kaip norisi ką nors nuolat kaltinti, arba mus siunčia tarnauti, bet mes gundomi valdyti.
Santuokos sakramentas šį santykį išgydo, vėl išmoko pasitikėti, aukotis ir džiaugtis vienas kitu. Bet gali kilti klausimas: jei Santuokos sakramentas viską išgydo, kodėl daug jį priėmusių porų pykstasi ir net skiriasi? Jei Dievas per Santuokos sakramentą nugali mūsų nuodėmę, tai nereiškia, kad piktoji dvasia nustoja mus gundžiusi. Todėl šeimos gyvenime svarbu ir toliau priiminėti sakramentus, kad Dievas vis iš naujo mus gydytų ir mokytų mylėti.
Grįžtu namo, nes myliu savo žmoną
Priešsantuokinės apklausos anketoje yra toks klausimas: „ar pripažįstate, kad santuoka yra visą gyvenimą trunkantis įsipareigojimas mylėti ir rūpintis vienam kitu?“ Atidesni kartais paklausia: kaip gali įsipareigoti mylėti? Juk širdžiai neįsakysi!
Buvęs Popiežiškosios šeimos komisijos narys, trijų vaikų tėvas, verslininkas, pasaulinis kalbėtojas kroatas Mario Zivkovicius yra pasakęs, kad meilė nėra jausmas. Įsivaizduokite, sako jis, karštą vasaros pavakarę Zagrebo senamiesčio gatve einu po darbo namo, nusiplūkęs ir greičiausiai dėl ko nors susinervinęs. Lauke šilta, aplink visi gražiai apsirengę vaikštinėja, pro atvirus kavinių langus matau, kaip žmonės ten linksmai bendrauja, o aš žinau, kad namie manęs laukai žmona su trimis apsisnarglėjusiais vaikais. Ji – nepasipuošus, nepasidažius, greičiausiai susivėlus ir su košėta prijuoste. Ji nepasiruošusi manęs maloniai priimti ir paguosti, greičiausiai ji pati po sunkios su vaikais praleistos dienos nori išsikalbėti. Kaip manote, kur mane traukia jausmas? Žinoma į kavinę atsipalaiduoti ir pasėdėti su draugais! Bet aš einu namo, nes myliu savo žmoną. Meilė nėra jausmas. Meilė yra įsipareigojimas.
Santuokine priesaika sakau, kad bet kokiomis aplinkybėmis ir nepriklausomai kaip tomis aplinkybėmis jausiuosi (norėsiu ar ne), aš būsiu su tavimi, nes tave myliu, nes tave pasirinkau. Tai yra tikroji meilė. Nesakau, kad meilėje visai nėra jausmo. Dažniausiai meilė prasideda nuo jausmo ir, ačiū Dievui, jei to jausmo santuokoje išlieka, bet jis būna ne visada ir ne toks pats, jis transformuojasi.
Tas pats principas galioja ir mūsų santykiui su Dievui. Žmonės kartais sako: kunige, aš nenoriu įsipareigoti sekmadieniais lankytis Mišiose, nenoriu eiti pagal grafiką – nueinu, kai noriu. Jei tą patį pritaikytume šeimos gyvenimui – kai noriu, grįžtu namo pas žmoną, kai nenoriu, einu kažkur kitur. Jei mes mylime Dievą, reikia įsipareigoti. Sekmadienį ryte yra bent keliolika priežasčių neiti į šv. Mišias: „bažnyčioje šalta, tai vienintelė diena pamiegoti arba kaip tik – yra daug darbų (reikia į sodą, į garažą)“. Daug krypčių, į kurias traukia jausmas. Bet jei Dievą myliu, jei Jį pasirinkau, aš kelsiuos ir eisiu į Mišias. Tai mano meilės ženklas Jam. Kaip ir vyro, kuris grįžta namo.
Tarnauti – tai į pirmą vietą iškelti kito sielvartą
Santuokoje taip pat būtina tarnauti. Kaip ir kunigystė, santuoka yra tarnavimo sakramentas. Evangelijoje pagal Luką skaitome, kaip Šventoji Šeima, grįždama iš piligrimystės iš Jeruzalės pameta Jėzų. Tai, kaip jie elgiasi, yra pavyzdys, kaip elgtis iškilus problemai. Kas atsitiktų, jei šiais laikais dingtų vaikas: pusę šeimų kaltintų vieni kitus kaip Adomas apie Ievą: „Ko nežiūrėjai, kur tu žiūrėjai, juk tau sakiau, kad žiūrėtum.“ Marija ir Juozapas abu ieško Jėzaus ir kai suranda, Marija sako: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ Atkreipkime dėmesį, kad ji sako ne „aš ir tavo tėvas“, bet „tavo tėvas ir aš“, taigi į pirmą planą iškelia savo sutuoktinio sielvartą, nors kaip motina turbūt turėjo jaudintis daug labiau, negu Juozapas, kuris tebuvo Jėzaus globėjas. Tai ir parodo, ką reiškia šeimoje tarnauti – į pirmą vietą iškelti kito sielvartą ir rūpintis kitu.
Kun. Ričardas Doveika sako, jog viena iš besituokiančiųjų klaidų yra reikalavimas, kad kitas jį padarytų laimingą. Bet svarbu žiūrėti priešingai – aš noriu tave padaryti laimingą. Poros santykyje rūpintis kitu ir atsižvelgti į jo jausmus reikia didelio nuolankumo. Kaip sunku priimti tai, ką kitas jaučia ir galvoja. Viena moteris pasakojo: kai įsižeidžiu dėl ko nors, ką mano vyras padarė, mes susėdam šnekėtis. Jis man paaiškina, kad visai ką kita turėjo galvoje, jog norėjo mane pradžiuginti, ir aš suprantu, kad ne taip jį supratau. Bet kaip man sunku jo paaiškinimą priimti ir paminti savo įsivaizdavimą. Nėra lengva priimti, ką kitas galvoja ir pripažinti suklydus.
Duoti kitam, ką turi geriausia
Šventoji Šeima dar viena prasme yra pavyzdys šeimoms. Dvylikametis Jėzus pasimetė Jeruzalėje piligrimystės metu. Reiškia, kad Šventoji Šeima kasmet keliaudavo į šventyklą melstis, o kai Jėzus paaugo, vedėsi ir jį. Juozapas ir Marija rūpinosi tiek vaiko religiniu auklėjimu, tiek vienas kito tikėjimu.
Ką reiškia iš tiesų mylėti? Tai kitam dovanoti tai, ką turi geriausio. O ką mes žmonės turim geriausio? Kai kurie sakys – aukoju tau visą save, daugiausia – ką turiu. Bet mes, tikintieji, turim kai ką daugiau už save, kai ką už save svarbesnio – Dievą! Jei žmogų myliu, stengsiuosi jį vesti pas Dievą, nes tik Jis gali suteikti mano mylimajam visišką laimę ir meilę. Tad santuokos tikslas – vesti vienam kitą pas Dievą, rūpintis vienas kito tikėjimu.
Taip pat šeimoje svarbu melstis vienam už kitą ir už tarpusavio santykį. Jei šeimoje nuolat neprašysim, kad Dievas vis iš naujo gilintų mūsų santykį, vis iš naujo nugalėtų nuodėmę, nuodėmė tą santykį sugriaus. Gal šeima neiširs, bet santykiai atšals, taps formalūs. Todėl labai svarbu į šeimos gyvenimą pasikviesti Dievą.
Parengė Milda Vitkutė
