Pirma teksto dalis.
Šiandien tarp jaunimo (ir ne tik) „kieta“ užsiimti joga, madinga važiuoti į Indiją ar dar toliau, ieškant savo gyvenimo prasmės, kurią tikimasi, kad pasakys mistinis vienuolis kalnuose ar egzotiškai atrodantis mokytojas, „kieta“ būti žmogumi, kuris moka pasitelkdamas meditacijas išvalyti mintis, protą, bet darosi neramu tai, kad pernelyg retai (ypač populiariosiose medijose) rašoma ir skelbiama, jog „kieta“ būti krikščioniu. Šie antrosios teksto „Kodėl kieta būti krikščioniu“ dalies argumentai yra skirti ypač jaunimui, kad jie neklaidžiotų po mistines laimės ir gyvenimo prasmės paieškas tolimuose kraštuose, o greičiau suprastų, kas yra tikras, jau tūkstantmečiais patikrintas Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Krikščionis „kietas“, nes nevengia kančios, bet sugeba net kančioje atrasti džiaugsmą
Kančios perkeitimo į džiaugsmą stebuklas glūdi krikščioniškojo atpirkimo prasmėje. Krikščionis supranta, kad kentėjimas, skausmas, kančia ne tik negatyvus reiškinys, bet per tikėjimą (pvz.: kančios/skausmo paaukojimą su tinkama intencija) jis gali būti perkeistas į didelę meilę, gyvenimo prasmės suvokimą ar net džiaugsmą. Nepaviršutiniškas krikščionybę propaguojantis žmogus supranta, kad Kūrėjo gailestingumas ir meilė (per atpirkimo sampratą) didesni už visus sunkumus, skausmus ir kančias. Turėdamas platesnį požiūrį ir antgamtinį vilties suvokimą – krikščionis yra optimizmo šalininkas arba, kitavertus, – drąsus ir veiklus pesimizmo priešininkas.
Krikščionis „kietas“, nes žino, kad yra mylimas, nepaisant žmonių „patiktukų“ skaičiaus instagramuose ar facebook’uose
Krikščionis priima Dievo meilę ir parodo Jo meilę kitiems. Prisipažinkime, kad daugelis jaunuolių paauglystės laikotarpiu jaučia patiems nesuvokiamą kaltę, turi bjauriojo ančiuko kompleksą, dažnai jaučiausi esą neverti būti mylimi. Jausdamiesi purvini, pilki, sutepti, suteršti, negali savęs (nekalbant jau apie kitus) mylėti Tikrąja meile. Jie nesijaučia verti komplimentų, dažnai paauglystėje būna nuošalyje, vieniši, patys save atskiria nuo kitų, mano, kad nėra verti tų „visų šaunių kompanijų“.
Tiesa yra ta, kad per krikščionybę žmogus suvokia svarbiausius dalykus: kad yra nuolatos mylimas, kad yra vertas meilės. Štai tuomet, tik tuomet prasideda stebuklai gyvenime, tik tuomet išmoksti mylėti kitus žmones, būti šviesesnis, nei buvai iki tol, pradedi laisvėti nuo priklausomybių, kitų vertinimų ir pan. Kai žmogus realiai, savo širdimi, protu, siela, visu savimi suvokia šios tiesos „nepaisant visko, nepaisant to, koks esi (kaltas ir suteptas) – būdamas čia ir dabar, jau ESI MYLIMAS“ prasmę, jo viduje sugriūva visos sienos, tvoros, užtvaros, baimės – viskas kas buvo iki tol –, negrįžtamai prasideda jo transformacija, šviesėjimas. Pasikeičia senasis mąstymas, elgsena tam, kad būtų atstatyta kažkas antgamtiško, tikro, prasmingo, švento, didingo. Tai gali banaliai skambėti netikinčiam žmogui, bet per tikėjimo pažinimą tas jausmas būtinai ateina.
Krikščionis „kietas“, nes turi „kieto“ Žmogaus pavyzdį, kelrodį ir žmogiškumo vertinimo skalę
Populiariuose žurnaluose galima rasti šūkių – „Ieškok savęs“, „Ieškok savo gyvenimo prasmės“, tuo tarpu krikščonys pasakys: „Ieškok, ne savęs, bet kiečiausio žmogaus – Kristaus atspindžio savyje“ arba „Sek Jėzumi ir atrasi savo kelią“, nes ne veltui Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jėzus yra žmogiškumo, moralumo, dorovingumo, sąžiningumo, gailestingumo, teisingumo matas, vertinimo skalė ir vardiklis, visų žmogiškųjų vertybių lakmusas.
Prisipažinsiu – aš dažnai užduodu vieną vienintelį klausimą, vertindamas kito žmogaus Žmogiškumą. Tereikia savęs paklausti, kiek jame yra Kristaus. Kita vertus, nėra viskas taip paprasta – Kristaus atspindžius kitame žmoguje (ne tik drauge, bet ir „prieše“) reikia mokėti (mokytis) atpažinti. Esu tikras, kad net blogiausiame žmoguje, po begale kaukių gali atrasti „Jėzaus grūdą“, tereikia mokėti jį pamatyti širdies akimis. Žinoma, prieš atliekant „skenavimo procedūras” reikia kaip galima giliau pažinti patį etaloninį žmogiškumo pavyzdį – Jėzų Kristų.
Krikščionių naudojamus klausimus galima užduoti ne tik vertinant kitus žmones, bet ir tais atvejais, kai nežinai, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Krikščionys ir čia patartų: pamėginki sau užduoti klausimą, ką šioje situacijoje darytų pats Jėzus Kristus. Atsakymas, nešantis ramybę, greičiausiai ir bus Tas atsakymas.
Krikščionis paradoksaliai „kietas“ savo išoriniame „nekietume“
Kai žmogus žino, kad yra be jokių sąlygų, be jokių reikalavimų MYLIMAS, jam nereikia būti „kietam“ šio pasaulio sampratos konktekste. Kitaip sakant, jam nereikia naujo džipo, šimtų tūkstančių „patiktukų“ instagramuose, tobulo, ištreniruoto kūno tam, kad būtų saugus, ramus, „kietas“. Iš to krikščioniško „nekietumo“ ir gimsta tas paprastas, ramus, užtikrintas, nieko kitiems nereikalaujantis įrodyti – vidinis „kietumas”. Kai žinai, kad tave myli nuolatos ir besąlygiškai, tada gali tokia pat vertingiausia meilės forma mylėti kitus. Tik tada gali suvokti, kad krikščioniškai „kieta” (o ne gėda!) yra bendrauti su meile, švelnumu, pagarba vienas kitam, nerodant viršenybės vienas kitam ir pan. Matydamas širdies akimis pradedi suvokti, kokie kartais skurdūs savo vidumi gali būti žmonės, kurie slepiasi po raumenų kalnais, naujais džipais, tamsintais stiklias ar dvimetrinėmis akmeninėmis tvoromis aptvertais namais. Kai esi ir realiai jautiesi tikrai MYLIMAS, tavo širdis yra turtinga, prisipildžiusi ir pasiruošusi ta meile dalintis su visais ir visada.
Krikščionis „kietas”, nes objektyviai ir sveiku protu vertina savosios kaltės prasmę ir žino, kaip su ja kovoti
Daugelis mūsų išgyvena šį gyvenimo tarpsnį, nesvarbu nuo amžiaus ar vietos. Tokioje purvinoje, nestabilioje, neramioje būsenoje gyvena daugelis žmonių (ne tik alkoholikų, narkomanų!) įvairiais gyvenimo laikotarpiaisokioje būsenoje gyveno daugelis mano pažinotų bendraamžių paauglių, nes jie visi, kaip žinoma, buvo ne kokie nušvitę šventieji , o visgi vienaip ar kitaip jautėsi kažkuo nusikaltę, tai yra, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau buvo nusidėjėliai, nešiojantys savyje ne meilės, bet bjaurų kaltės sau jausmą, tačiau nežinodami, kaip tuo bjauriu jausmu atsikratyti. Dar daugiau – dažnai gyvenimo aplinkybės taip susiklosto ar kiti žmonės (bendraamžiai, vyresnieji), net nesuprasdami to žmogaus būklės – mėgaudamiesi patyčiomis ir visaip kaip rodydami į menkavertiškumą, dirbtines purvinas dėmes, sakydami: „Matai, koks tu netobulas, purvinas, susitepęs, nusidėjęs, kaip tu gali būti vertas meilės?“ Patyčių poveikio hiperbolizavimas jautrų žmogų dar labiau stumia į neviltį, atskirumą, užsidarymą, galimai psichines ligas.
Krikščionis „kietas“, nes žino, pas ką nueiti, kad kaltės jausmas, nuolatinė savigrauža, nerimas išnyktų, o vidinė ramybė bei objektyvus savęs vertinimas grįžtų. Laimingi tie žmonės, kurie kaip galima anksčiau tai suprato ir pradėjo gyventi krikščioniškomis praktikomis (pvz., Susitaikinimo sakramentu).
Krikščionis „kietas“, nes jam nėra reikalo lygintis turtais su kitu žmogumi, jis turi, į Ką lygiuotis
Aplinka tarsi sako: pažiūrėk į savo kaimynus, draugus – matai, kokie jie gražūs, elegantiški, stiprūs, geri, o tu štai koks nusmurgėlis, nusidėjėlis, nevykėlis, tinginys, tu turi kentėti, tau nedera būti laimingam, juolab visuomet mylimam. Žinot, kas svarbu ir neteisinga? – mes visi dažnai patikim šiuo melu ir dar labiau kaltinam save, niekinam save, graužiam save, kankinam save, matom visur aplinkui žalesnę žolę. Krikščionis žino, kad būdamas pats savimi, jau yra brangus ir vertingas Kažkam, ko pasauliečiai dažnai nemato arba nenori matyti.
Krikščionis suvokia, kad yra piligrimas šioje žemėje, viską laiko laikina, išskyrus amžinybės suvokimą, jis suvokia, kad atėjo į pasaulį be nieko ir išeis be nieko (be džipų, namų, pinigų kapšo). Krikščionis „kietas“, nes pažįsta dangiškus turtus, kurie paverčia niekais žemiškus titulus, garbę, sostus, dvarus. Jokie žemiški dalykai nėra verti to, kas laukia po mirties. Tad neverta materialumo sudievinti, nereikia į jį įsikibti, tapti daiktų vergu, reikia turėti sveiką krikščionišką požiūrį į turtą. Paklausit, kaip elgtis krikščioniui materialiame pasaulyje? Atsakau: remti gerus darbus, prižiūrėti/saugoti turimus daiktus, vengti nereikalingų išlaidų, atsisakyti asmeninių užgaidų, vengti godumo ir lyginimosi su kitais. Krikščionis žino, kad brangiausi žemėje esantys dalykai juk nemokami – tai Kūrėjo sukurti (saulės spinduliai, jūros ošimas, miško grynas oras, vaiko juokas) – reikia tik juos pamatyti ir vertinti, dėkoti ir žavėtis. Tuomet galėsim kaip šv. Paulius sau pasakyti: „Esu pasaulyje, kai nieko neturiu ir tuo pačiu viską turiu“ – kai širdis pilna meilės, tada juk išties tarsi nieko netrūksta.
Kriščionis „kietas“, nes žino, kad šeima yra dvasinės atramos ir įkvėpimo šaltinis
Krikščionis turi principines nuostatas šeimos santykių palaikymo, stiprinimo atžvilgiu, nes žino pamatinius akmenis ir raudonas linijas, kurių neverta peržengti. Ištikimybė, pagarba vienas kitam, sutuoktinių lygiateisiškumas, moralinis ir materialinis palaikymas, pasitikėjimas vienas kitu, buvimas moraline atrama vienas kitam, tinkamas vaikų auklėjimas, bendra šeimos malda (jei ne kasdieninė, tai bent už Kalėdų stalo) yra grynai krikščioniškos, principinės, amžinosios, būtinosios vertybės, kurios padeda augti mylintiems, saugiems, ramiems, stipriems krikščioniukams. Taip sudėliotas pasaulis, kad šeima yra ta sėkla, iš kurios dygsta pagrindiniai tautos patriotiniai daigai.
Krikščionis „kietas“, nes tikėjimo Dievu tikrumą (realumą) patvirtino daugelis garsių mokslininkų, Nobelio premijos laureatų
Dažnai išgirstame „neva šiuolaikinį“ jaunuolį sakantį: „Aš netikiu Dievu – aš tikiu Mokslu“. Jis be abejonės mano, kad tai „kietai“ skamba. Dažnai kitas jaunuolis pridurs, kad krikščionybė atsilikusi, kad nespėja paskui modernų gyvenimą, – „juk XXI amžius, nebūkit fanatikai!“ Tačiau paklauskime jų, kiek jie gilinosi į krikščionių tikėjimo tiesas. Paklauskime, kiek jie žino apie jų garbinamą Mokslą – apie garsių mokslininkų Nobelio premijos laureatų autobiografijas, viešus pasisakymus. Tikrai abejoju, ar jiems bus girdėtos tokios Mokslo virtuozų citatos:
• Maxas Planckas (1858–1947), kvantinės fizikos atradėjas, Nobelio premijos laureatas, 1918 m.: „Niekas nesudaro mums kliūčių, ir mūsų pažinimo lygis reikalauja to... susieti visatos tvarką ir religinį Dievą. Tikintysis pradeda savo kalbas nuo Dievo, o fizikas – pabaigia juo.“
• Thomas A. Edisonas (1847–1931), produktyvus išradėjas, turėjęs 1200 patentų: „Mano didžiausia pagarba ir susižavėjimas, skirti visiems inžinieriams, ypač didžiausiam iš visų: Dievui“
• Albertas Einsteinas (1879–1955), šiuolaikinės fizikos atradėjas (labiausiai žinomas, kaip Reliatyvumo teorijos pradininkas) ir Nobelio premijos laureatas, 1921 m.: „Kiekvienas, kuris rimtai imasi plėtoti mokslą, įsitikina, kad visi visatos dėsniai atskleidžia dvasią kur kas aukštesnę už žmogaus, ir prieš kurią mes su savo galia privalome laikytis nuolankiai.“
• Guglielmo Marconi (1874–1937), bevielio telegrafo išradėjas, Nobelio premijos laureatas, 1909 m.: „Aš išdidžiai pareiškiu: esu tikintis. Tikiu maldos galia ir tikiu ne tik kaip katalikas, bet ir kaip mokslininkas.“
Krikščionis „kietas“, nes tik krikščionybės vertybės gali išsaugoti Europos Sąjungos prigimtinius pamatus
Puikiai žinome, kad Europos Sąjunga kūrėsi ant krikščioniškųjų – katalikškų vertybių pamato, tačiau dabartiniai „laisvės šaukliai“ – legalizuoti narkotikai, prostitucija, supaprastintos eutanazijos sąlygos (Olandija, Belgija ir kt.), abortų ir kitokio pobūdžio „tolerancija“, įvaikinimo sąlygų drastiški pakeitimai – iškreipė laisvės sąvoką. Visa tai negali būti vadinama tikrąja sveiko proto laisve – Kristaus sekėjas suvokia, kad tai prieštarauja pirminėms ir prigimtinėms krikščioniškoms, bet kokioms sveiku protu suvokiamoms pradinėms ES vertybėm. Europos Sąjungą reikia saugoti kaip niekada – dabar. „Kietas“ krikščionis pastebi, kad išsigimusi ir nebekontroliuojama tolerancija nuodėmingam gyvenimui yra reali grėsmė tikrajai Europos Sąjungos laisvei.
Apie krikščionybės „kietumą“ bei tikrai KIETO Žmogaus pavyzdžio – Jėzaus Kristaus (ne tik kaip istorinės asmenybės) – pažinimą Bernardinų parapijoje vyksta Alfa, Beta kursai, rekolekcijos, galiausiai kalbama per Mišias – taigi tikrai dedamos visos pastangos išmokyti matyti pasaulį krikščionio arba širdies akimis.
Teksto autorius yra Kolumbo riteris
