Ketvirtadienio rytą įvyko naujametinis popiežiaus Pranciškaus susitikimas su artimiausiais bendradarbiais, padedančiais jam vykdyti Bažnyčios vyriausiojo ganytojo tarnystę ir valdyti Vatikano valstybę.
Susitikime dalyvavo popiežiaus Valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin su trijų Valstybės sekretoriato padalinių vadovais – pavaduotoju bendriesiems reikalams arkivysk. Edgaru Peña Parra, sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivysk. Paulu Richardu Gallagheriu ir trečiojo skyriaus, atsakingo už Šventojo Sosto diplomatines misijas ir jų personalą, vadovu arkivysk. Janu Romeo Pawlowskiu. Toje pačioje audiencijoje dalyvavo ir Vatikano Miesto Valstybės gubernatūros prezidentas kard. Giuseppe Bertello.
Popiežius – apaštalo Petro įpėdinis – yra vyriausiasis Bažnyčios ganytojas ir kartu mažos teritorijos, kurioje jis gyvena – Vatikano Miesto Valstybės – suverenus valdovas. Visuotinės Bažnyčios vadovo tarnystę vykdyti jam padeda keliolika institucijų, kurios visos kartu yra vadinamos Romos kurija. Ją sudaro kongregacijos, kuruojančios įvairius tikėjimo mokymo ir Bažnyčios valdymo aspektus, popiežiškosios tarybos, atsakingos už Katalikų Bažnyčios santykius su kitomis Bažnyčiomis ir religijomis bei už įvairius dialogo su dabartiniu pasauliu aspektus, ir aukščiausieji bažnytiniai teismai. Jų visų veiklą koordinuoja Valstybės sekretoriatas, kuris taip pat yra atsakingas už tarptautinius santykius. Šiuo metu vyksta šio Bažnyčios valdymo institucijų aparato reforma. Jau buvo padaryti keli pakeitimai – kai kurios popiežiškosios tarybos panaikintos ir perorganizuotos į naujas institucijas, vadinamas dikasterijomis. Netrukus turėtų būti paskelbta nauja Romos kurijos konstitucija, kuri suteiks naują pavidalą visam institucijų aparatui.
Pats popiežius ir centrinės Katalikų Bažnyčios institucijos yra įsikūrę suverenioje teritorijoje, kuri vadinasi Vatikano Miesto Valstybė. Nuo ankstyvųjų viduramžių iki devynioliktojo amžiaus antros pusės popiežiai valdė didesnę teritoriją, kurios neteko Italijos vienijimosi metu. Praėjus šešiems dešimtmečiams po prievarta įvykdyto popiežių valstybės panaikinimo, 1929 m. vasario 11 d. buvo normalizuoti tarptautinės bendruomenės pripažinimo niekada nepraradusio popiežių sosto ir Italijos santykiai. Popiežius atsisakė pretenzijų į žemes, kurios iki Italijos suvienijimo priklausė bažnytinei valstybei. Italija pripažino popiežiaus suverenumą Vatikane, kuris nuo to laiko oficialiai vadinamas Vatikano Miesto Valstybe. Šios valstybės egzistavimas garantuoja nepriklausomybę popiežiaus asmeniui ir centrinėms Bažnyčios institucijoms. Valstybė neturi savo visuomenės, tačiau turi pagrindinius visoms valstybėms bendrus dalykus – teisės ir finansų sistemą, paštą ir policiją, leidžia savo pašto ženklus, kala monetas. Jos teritorijoje yra pasaulinio garso meno ir architektūros šedevrų, kuriuos kasmet lanko milijonai žmonių. Vatikano „ūkinių“, tai yra su Bažnyčios valdymu nesusijusių, institucijų tvarkymas patikėtas Vatikano Miesto Valstybės gubernatūrai. Šių metų vasario 11-ąją ši mažiausia pasaulio valstybė, garantuojanti popiežiaus ir Bažnyčios institucijų nepriklausomybę, švęs įsikūrimo 90-ąsias metines. (JM / VaticanNews)
