Po Kalėdų pertraukos trečiadienį vėl įvyko popiežiaus bendroji audiencija. Tęsdamas katechezę apie „Tėve mūsų“ maldą, šį kartą popiežius kalbėjo apie kontekstą, kuriame Jėzus savo sekėjus išmokė šios maldos.
Evangelistas Matas šią maldą patalpina strateginėje Jėzaus mokymo vietoje – kaip dalį Kalno pamokslo, sakė popiežius. Jėzus įkopia į kalvą, atsisėda ir pradeda kalbėti miniai, kurią sudaro labai įvairūs žmonės. Šioje kalboje girdime sukondensuotą visą Jėzaus mokymą. Kalbos viršūnė – palaiminimai. Dievas apverčia aukštyn kojomis žmonių vertybes: tie, kurie buvo nustumti į žmonių gyvenimo pakraštį, yra tikrieji Dievo karalystės statytojai. Jėzus sako, kad visi žmonės sugeba mylėti ir kad meilė nepripažįsta jokių ribų. Galime mylėti ne tik savo šeimos narius ir draugus, ne tik tuos kurie mums daro gera ir linki gero, bet ir priešus. Dievo saulė kiekvieną dieną pateka geriesiems ir blogiesiems, lietus lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų (plg. Mt 5, 44–45). Visi mes esame Dangaus Tėvo vaikai.
Nors kalno pamokslas kartais gali skambėti kaip moralinių pamokymų, reiklių ir sunkiai gyvenime pritaikomų etinių norų rinkinys, iš tiesų, sakė popiežius, jis visų pirma yra teologinė kalba. „Krikščionis – tai žmogus, stovintis priešais Degantį krūmą. Dievas nedraudžia ištarti savo vardo, bet visus savo vaikus prašo vadinti jį „Tėvu“. Jis nori mus atnaujinti savąją galia, nori, kad mes atspindėtume jo gerumą šiame gerumo ištroškusiame, gerų žinių išsiilgusiame pasaulyje.“
Prieš išmokydamas „Tėve mūsų“ maldos Jėzus pabrėžia du dalykus: maldoje neturi būti jokio veidmainiavimo ir malda turi būti ne tuščiažodžiavimas, bet nuoširdus pokalbis.
Šioje kalno pamokslo vietoje Jėzus labai griežtai smerkia veidmainystę: „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi“ (Mt 6,5). Yra žmonių, sakė popiežius, kurie sugeba sukurti ilgiausias bedieviškų maldų pynes, tai yra tokių, kurios skirtos ne Dievui, o tik tam, kad žmonės tas maldas girdėtų ir gėrėtųsi jas kalbančiaisiais. Dažnai matome žmones, kurie eina į bažnyčią, praleidžia joje ištisas dienas, o tuo pat metu nekečia kitų žmonių, linki jiems blogo. „Tai papiktinimas!“ – sakė popiežius. „Geriau jie neitų bažnyčią ir gyventų sau kaip bedieviai. Jei tu eini į bažnyčią – tai gyvenk kaip Dievo vaikas, duok tikinčiojo liudijimą, nepiktink!“
Jėzus taip pat aiškiai atsiriboja nuo pagonių maldos: „Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6, 7). Pagonys manė, kad galima dievybės palankumą laimėti žodžių gausa, ilgomis liaupsėmis. Jie manė, kad kalbėdami, kalbėdami, kalbėdami ir kalbėdami jie meldžiasi. Yra ir krikščionių, kurie meldžiasi kaip papūgos. Ne tokia turėtų būti mūsų malda. Melstis – tai kalbėti iš širdies, iš vidaus“. Nesimelskime kaip pagonys, nes mums dar neprašius, mūsų Tėvas žino, ko mums reikia (plg. Mt 6, 8). Dievui mūsų aukų nereikia. Jam nieko netrūksta, nes jis Dievas! Ji nori, kad malda būtų visada atidarytas susisiekimo su juo kanalas, kad melsdamiesi nuoširdžiai su juo bendrautume, suprasdami, jog esame jo mylimi vaikai. Jis mus labai myli. (JM / VaticanNews)
