Visi pažįstame reklamą – be šios „damos“ neapsieina nė vienas, norintis išpopuliarinti savo prekę ar idėją. Šiais laikais yra reklamuojamos ne vien stulbinančios priemonės nuo raukšlių ar nešvarių kanalizacijos vamzdžių, bet ir atitinkamas elgesys su savo artimu: sąmoningas ir blaivus vairavimas bei pagarba sėdinčiam šalia automobilyje, tiek fizinio, tiek psichologinio smurto nenaudojimas prieš augančius vaikus ar pakančią žmoną, jautrus požiūris į negalią turinčius asmenis ir dar daugiau kitų mums žinomų pavyzdžių. Tačiau ką mes, kaip katalikai, galime reklamuoti? Ar mes, kaip Bažnyčios dalis, turime padėti jai augti, pasitelkdami reklamą? Ar Bažnyčios vizijai pelnyti sielų išganymą reikalingas populiarumas?
Pradėkime nuo reklamos sąvokos. Kaip procesas, reklama yra žinių, duomenų skleidimas, norint tai išpopuliarinti, ką nors išgarsinti, padidinti paklausą. Jos tikslas – raginti žmones atlikti kokį nors konkretų veiksmą. Argi ne nuostabu? Rodos, tai žodžio „evangelizacija“ sinonimas, be ko Bažnyčia negalėtų įgyvendinti savo vizijos. Kalbant apie reklamos požymius, reikia paminėti, kad sėkminga, o tik tokios mes ir siektume, reklama turi pateikti kažką naujo, perteikti tai vaizdingai, ekspresyviai ir akcentuoti tik gerąsias prekės ar idėjos savybes. Pavyzdžiui, naujasis kremas nuo raukšlių per trisdešimt sekundžių jaunai atrodančios moters yra pateikiamas kaip dermatologų naujai išrasta veido standumo formulė be jokių alergenų ir sugrąžinantis jaunatvišką spindesį, net jei jums per šešiasdešimt. Arba kita, neseniai jutubo kanale iššokusi prezervatyvų reklama skelbia, kad prezervatyvai yra tartum „supermenai“, išgelbstintys vyrus nuo sunkaus gyvenimo su vaikais (reklamoje pavaizduotais kaip engėjais, visur padarančiais netvarką, atimančiais iš tėvo džiaugsmą ir asmeninį gyvenimą). Abi šios reklamos iš pirmo žvilgsnio sukuria stiprų įspūdį, pažadina susidomėjimą, žada naudą. Tačiau, jei į reklamų turinius žiūrėtume kritiškai, „rožinė spalva nusiplautų“.
Kremo reklama kažkur girdėta ir jau kelia juoką, nes puikiai žinome, kad sendamas žmogus nepabėgs nuo raukšlių. Prezervatyvų reklama stipriai apeliuoja į jausmus, tačiau mes vėlgi žinome, kad tėvystė yra kur kas daugiau nei triukšmaujantys vaikai: lytiniai santykiai, kurie lemia gyvybės užsimezgimą, atneša daug daugiau džiaugsmo ir bendrojo gėrio nei „saugūs“ lytiniai santykiai, nutraukiantys besimezgiančią gyvybę ir suteikiantys tik trumpalaikį malonumą. Vadinasi, patrauklios, šokiruojančios reklamos ne visada skleidžia teisingą žinutę, dažnai nutyli nemaloniąją prekės pusę.
Na, o katalikai turėtų naudotis tik teisingo turinio reklama, kuri nieko „nevynioja į vatą“ ir yra atvira. Puiku, tačiau kaip ji atrodytų? Juk, gerai pagalvojus, nieko naujo nuo Kristaus atėjimo į Žemę pasakyti nepavyktų: Kristus kentėjo ir numirė už mus, kad galėtume gauti sielų išganymą ir patektume į dangų. Taip pat žadėti tikėjimo naudą (prasmingą gyvenimą ir patekimą į dangų) irgi nebūtų visai teisinga. Juk tikėjimas iš esmės negarantuoja prasmingo gyvenimo, jis tik suteikia galimybę žmogui tokį turėti. Be to, būtų nesąžininga nutylėti, kad tikintieji visais amžiais buvo persekiojami ir nemažos dalies visuomenės nemėgiami, kas potencialiems tikintiesiems nepasirodytų labai naudinga ar patrauklu.
Kažin, kiek Bažnyčia pritrauktų naujų narių su reklaminiu šūkiu: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja“ (Mt 5, 11). Žinoma, galima būtų žmones sudominti šlovinimo vakarais, jaunimo dienomis, pritraukiančiomis nemažai jaunuomenės, kuri dažnai išgyvena Dievo meilę, artumą, pilnatvę. Tačiau kiek toli galima eiti, norint išpopuliarinti Katalikų Bažnyčios viziją? Kunigas, Pijaus X brolijos narys, pastebi, kad Bažnyčia, susidūrusi su socialiniu sekuliarizacijos reiškiniu, bando pasidalinti konkurencija su kitais populiariais, puikiai išreklamuotais laisvalaikio būdais, kaip koncertai, naktiniai klubai ar kiti žaismingi ir malonūs užsiėmimai.
Hm, tai ką daryti? Norint padėti Bažnyčiai klestėti kaip kad viduramžiais reikia kažko griebtis. O dargi jei mano, kaip kataliko, klestėjimas artimoje bendraamžių aplinkoje irgi sumenkęs. Juk reikia žmonėms įrodyti, kad nesi beprotis dėl to, jog tiki. Dažnas jaunasis katalikas dėl savo pažiūrų būna nesuprastas, nepopuliarus, dėl ko kyla didelis neteisybės ir nepageidaujamos vienatvės jausmas. Garsus lenkų kilmės sociologas, 2013 m. viešėjęs Lietuvoje, Zygmuntas Baumanas teigia, kad baimė likti vienam, nepastebėtam verčia nerti į socialinius tinklus. Tad ten ir nerkime ieškoti Bažnyčiai, o kartu ir sau, dėmesio bei populiarumo.
Jeigu pasirinksime feisbuką, mūsų reklama suveiks surinkusi daug patiktukų (like’ų). Atkreipdami dėmesį, kad feisbuko draugai yra labai skirtingi ir turi įvairias nuomones, prieiname išvadą, kad naujų narių į Bažnyčią pritrauksime, jei savo įrašais (post’ais) patiksime kuo platesnei auditorijai. Vadinasi, mūsų reklama turės atsisakyti kategoriško kalbėjimo ir į šią naują (savotišką) evangelizacijos atmainą „pasikinkyti“ kiek abstraktų kalbėjimo būdą. Į šią viešą žinutę pridėkime praktiškai visiems priimtinų ir suprantamų dalykų kaip „artimo meilė“ ar „nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų“. Pirmyn! Kas išėjo? O maždaug tokia reklama, kokią mačiau visai neseniai per kažkurias LGBT eitynes Vilniuje: žavios nuotraukos, kuriose taikiai žygiuoja keli katalikai, nešini didele, plevėsuojančia, balta vėliava su krikščionybės simboliu – žuvimi – išmargintu vaivorykštės spalvomis.
Reklama suveikė, populiarumas kyla: patiktukų nemažai, vienos specifinės žmonių grupės dėmesys tikrai gautas, tad laukiame naujų narių, papildysiančių Bažnyčią... Viliuosi, kad daugelis jūsų pasakysite: „Nesąmonė.“ Jei šiandienos pasaulyje populiarumą galima pelnyti tik įtinkant masėms, tada turiu liūdnų žinių: Dievui to populiarumo, visų like’ų, „haha“ ar širdelių nereikia. Reikia susitaikyti su žiauria tiesa: tikintieji visąlaik buvo persekiojami. Ir ne tik katalikai, žydai, budistai ir kiti taip pat neįgyja taip kai kurių trokštamo pripažinimo ir populiarumo.
Tad ką daryti, kad iš pastangų populiarinti Dievą netaptume Bažnyčios sekuliarizacijos šalininkais, religijos nepaverstume žaisliuku, o liturgijos – žaidimu? Magiško reklaminio triuko nėra. Paprasčiausiai reikia pradėti nuo savęs (kas niekada nebūna paprasta): stiprinti savo tikėjimą ir praktikuoti meilę artimui. Tik pačiam asmeniškai tobulėjant galima eiti į netikinčiųjų pasaulį ir jo žmonėms savo gyvenimo pavyzdžiu padėti įtikėti, drąsiai ir su meile skelbti Gerąją Naujieną. Na, o jeigu Dievui reikės reklamos, Jis pats ja pasirūpins: „Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdovus bei karalius liudyti jiems ir pagonims. Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis“ (Mt 5, 18–20).
