Lygiai prieš 70 metų, 1948 gruodžio 10 dieną, Jungtinių Tautų Organizacijos asamblėja Paryžiuje priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Po Antrojo pasaulinio karo visai Europai ir kitoms šalims virtus griuvėsiais, po pasibaisėtinos paniekos žmogaus gyvybei metų, po grožio, tvarkos ir civilizacijos, kuria šalys anksčiau didžiavosi, baisaus sužalojimo ar visiško sunaikinimo reikėjo naujų visuomeninių ir tarpvalstybinių santykių principų. Juos pasiūlė vienu iš iškiliausių amžiaus dokumentų tapusi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Po kelių dešimtmečių žvelgiant į tarptautinį peizažą regima ir džiuginančių, ir liūdinančių dalykų. Kai kuriose valstybėse arba kai kuriose srityse pasiekta daug pažangos. Tačiau kai kuriuose kraštuose situacija kelia liūdesį, kitose srityse teisės ir laisvės regresuoja. Nėra sutarimo ir dėl pačių „žmogaus teisių“: nuo jų atmetimo kaip Vakarų „kultūrinio produkto“, kuris neturi visuotinės vertės, iki „naujų teisių“ radikalaus individualizmo perspektyvoje, nutolusioje nuo Deklaracijos sampratos.
Šiems klausimams yra skirta gruodžio 10–11 dienomis Romoje, Popiežiškajame Grigaliaus universitete, vykstanti tarptautinė konferencija „Žmogaus teisės šiuolaikiniame pasaulyje: laimėjimai, apsileidimai, neigimai“. Ja, be Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos jubiliejaus, taip pat yra paminimos Vienos veiksmų plano 25-osios metinės.
„Šiais dviem dokumentais Jungtinių Tautų šeima panoro pripažinti lygų kiekvieno asmens orumą, iš kurio kyla asmens, vieno savo kūnu ir siela, pamatinės teisės ir laisvės, kurios, būdamos įsišaknijusios žmogaus asmens prigimtyje, yra visuotinės, nedalomos, priklausančios ir susijusios viena su kita“, – rašo popiežius Pranciškus laiške, kuriuo sveikina konferencijos organizatorius ir dalyvius. Jis primena Deklaracijos patikslinimą, jog „kiekvienas turi pareigas bendruomenei, kurioje vienintelėje yra galimas laisvas ir visokeriopas jo asmenybės vystymasis“.
Pasak Šventojo Tėvo, šių svarbių juridinių dokumentų sukaktys yra proga apmąstyti jų pagrindus ir įsipareigojimą ginti asmens orumą, ypač silpniausiųjų.
„Iš tiesų, atidžiai stebint mūsų šiuolaikines visuomenes aptinkama daug prieštaravimų, kurie verčia klausti ar iš tiesų visų žmogiškų būtybių lygus orumas, iškilmingai paskelbtas prieš 70 metų, yra pripažįstamas, gerbiamas, saugomas ir remiamas kiekvienoje aplinkybėje. Pasaulyje toliau gyvuoja daug neteisingumo formų, maitinamų siaurų antropologinių sampratų ir ekonominio modelio, kuris remiasi pelnu ir nedvejoja žmogų išnaudoti, paversti atlieka ir net nužudyti. Kai viena žmonijos dalis gyvena pertekliuje, kitos orumas yra nepripažįstamas, paniekintas ir pamintas, pamatinės teisės ignoruojamos ir pažeidžiamos“, – rašo Pranciškus, vardindamas tuos, iš kurių buvo atimta teisė gimti, kurie neturi priemonių oriam gyvenimui, negali gauti išsilavinimo, neteisingai neteko darbo arba yra priversti dirbti kaip vergai, taip pat tuos, kurie nežmoniškai kalinami, kankinami, kurie buvo pagrobti.
„Galvoju ir apie tuos, kurie gyvena įtarumo ir paniekos klimate, patiria netoleranciją, diskriminaciją ir prievartą dėl savo rasinės, etninės, nacionalinės ir religinės priklausomybės. Negaliu neatsiminti tų, kurių pamatinės teisės įvairiai pažeidžiamos tragiškuose konfliktuose, tuo metu prekeiviams mirtimi be skrupulų turtėjant iš savo brolių ir seserų kraujo“, – priduria popiežius.
Jis pabrėžia, kad šie reiškiniai liečia mus visus. Kai pamatinės teisės pažeidžiamos, kai vienoms teikiama privilegija kitų sąskaita, kai jos užtikrinamos tik tam tikroms grupėms, tada gimsta didelės neteisybės, kurios maitina sunkias pasekmes paliekančius konfliktus tautose ir jų santykiuose. Reikia visų, institucinę atsakomybę turinčių ir paprastų piliečių drąsos, ryžto ir pastangų, kad pamatinės kiekvieno, ypač tų, kurie paprastai „nematomi“, teisės būtų iš tiesų gerbiamos. Popiežius palinkėjo, kad studijų dienos „pažadintų sąžines“ ir „įkvėptų ginti asmens orumą“, palaimino konferencijos dalyvius, paprašė Marijos, Taikos Karalienės, užtarimo jiems ir jų šalims. (RK / Vatican News)
