Rojus arba dangus pagal Vikipediją – pomirtinė palaimos vieta įvairiose religijose. Pagal Bibliją, išrinkti krikščionys rojuje praleis savo amžinąjį gyvenimą. Rojumi taip pat vadinama Naujoji Dangaus Jeruzalė (joje, kaip tikima, bus Dievo sostas), ir Edeno sodas, kuriame iki nuopuolio gyvenę bibliniai Adomas ir Ieva.
Pragaras – kančios ir skausmo vieta, į kurią po mirties turinčios patekti nusidėjėlių sielos. Figūruoja daugelyje tikėjimų. Literatūroje ir mene pragaras neretai vaizduojamas su dervos katilais ir kitokiais kankinimo atributais.
Apreiškimo Jonui knygoje paminėtas ežeras degantis ugnimi ir siera, tačiau jo nederėtų painioti su vieta, į kurią, krikščionių manymu, po mirties patenka nusidėjėliai. Teologiniu požiūriu, pragaras ir Abraomo prieglobstis yra laikinos vietos, kur numirusieji laukia paskutinio teismo. Po jo, teisieji gyvens Naujojoje Žemėje, nusidėjėliai – ugnies ežere. Pragare, pasak legendų, gyvena raudoni, raguoti velniai. Vietoje jų pėdų – ožkos kanopos, rankose jie nešasi šakes. Jų vadovas, vadas – ypač didelis velnias, Liuciferis.
Ką darai, vis atmink apie dangų ir pragarą
Baisiausia krikščioniškojo mokymo tiesa – amžino pragaro egzistavimas. Ši tiesa yra aiškiai išreikšta Biblijoje, Bažnyčios Tėvų, šventųjų ir katekizmo mokyme, tačiau šiandien dažnai yra nutylima, ignoruojama, iškraipoma.
Amžinas užkietėjusių nusidėjėlių pasmerkimas yra neišvengiamas dėl absoliučiai teisingo Jėzaus Kristaus nuosprendžio, dėl Dievo šventos rūstybės pasireiškimo nesitaisančių piktadarių atžvilgiu. Žinoma, Bažnyčia nenurodo konkrečių asmenų, kurie pateko į pragarą, tik skelbia tuos, kurie tikrai pateko į dangų, t.y. šventuosius.
Nors Dievas yra geras ir gailestingas, tačiau ir teisingas. Iš tikrųjų, tai ne tik Dievas pasmerkia pragarui sunkius nusidėjėlius, tačiau jie patys save, norėdami pasilikti blogyje, pragare, atmesdami Dievo meilę danguje. Dievas gerbia žmogaus galutinį apsisprendimą.
Dievas bjaurisi nuodėme ir ją darančiais. Tai aiškiai išreikšta daugelyje Biblijos vietų, ypač 5 psalmėje: „Juk tu esi Dievas, kuris nekenčia to, kas nedora; pikta pas tave nevieši. Kas puikuojasi, negali iškęsti tavo žvilgsnio; tu neapkenti visų nedorėlių. Melagiams tu leidi pražūti; Viešpats bjaurisi žudikais ir išdavikais”.
Pragaras nėra tuščias, į jį patenka ne tik didžiausi žmonijos nusikaltėliai, bet ir kiekvienas, kuris miršta sunkioje nuodėmėje. Jėzaus mokymas byloja, kad pragaras nėra tuščias: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13).
Tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčios šventieji pergyveno dėl sielos išganymo, dėjo dideles pastangas šventumui siekti, liudijo, kad daugumas žmonių neatsakingai vertina savo gyvenimą ir pragaro tikrovę.
„Kokia daugybė nelaimingų sielų pražūva“ (šv.Filipas Neri);
„Taip, tikrai daug žmonių bus pasmerkti“ (šv. Benediktas Juozas Labre);
„Kiek daug sielų praranda dangų ir eina į pragarą!“ (šv. Pranciškus Ksaveras – jėzuitas!);
„Pasmerktųjų skaičius yra nesuskaičiuojamas“ (šv. Veronika Giulani);
„Didžioji dalis žmonių pasirenka pasmerkimą, bet ne visagalio Dievo meilę“ (šv.Alfonsas Liguori).
Amžina kančios bausmė laukia visų, kurie sąmoningai ir užsispyrusiai pasiliks bent vienoje sunkioje nuodėmėje ir su ja mirs. Čia nebus galima pasiteisinti, jog esu statistinis žmogus, gyvenu kaip visi, kad prieš santuoką mylėjausi su sužadėtine kaip visi, gyvenau susidėjęs, naudojau horoskopus, vaikščiojau pas būrėjas, nelankiau sekmadienį Mišių ir dirbau, kasdien nesimeldžiu kaip visi, kad parapijos bažnyčia yra apleista, nes visiems nerūpi, kad mano vaikai yra „šiuolaikiški“ kaip visų ir t.t.
Vienas buvęs ateistas pasakojo, kad sunkiai sirgdamas ligoninės palatoje gyveno su pamaldžiu žmogumi, kurio liudijimo dėka atsivertė. Jis papasakojo apie Dievą, dangų ir pragarą. Mažumėlę sustiprėjęs nuėjo į ligoninės koplyčią ir ten atliko viso gyvenimo išpažintį, priėmė Komuniją. Jį aplankiusiems savo artimiesiems jis priekaištavo, kad jie visiškai nesirūpino jo sielos amžinybe, nekalbino, nesiūlė šventų Sakramentų, pasimelsti, grįžti prie Dievo: „Ir kaip jie galėjo taip abejingai žvelgti į mano sielos pražūtį, nė žodelio apie amžinybę. Kur jų meilė ir užuojauta, kaip galima taip su savo šeimos nariu elgtis?”.
Klebonai mažai stengiasi, kalba ir pyksta ant parapijiečių, todėl daugumas miršta atitolę nuo Dievo, be paskutinių sakramentų, ir jų nuodėmingas gyvenimas baigiasi amžinu pragaru. Kadaise tik ką tapęs vienos parapijos klebonu išsigandau radęs lovos ligonius, kurie kunigo nematė 5, 10, net 15 metų… Dabar su Bažnyčia laidojami rinktiniai nusidėjėlius, be jokio atžvilgio, su varpais ir saldžiomis pasakom apie gailestingumą... Paskui pražūvančias sielas į pragarą keliaus ir tokie dvasininkai, ir abejingi namiškiai.
Parengta pagal kun. O.P. Volskį
Pomirtinis gyvenimas
Temos apie pomirtinį gyvenimą nuolat kelia diskusijų tarp tikinčiųjų ir mokslinius įrodymus pasitelkiančių tikėjimo skeptikų. Ar galima patekti į Dangų ir kas žmonių laukia po mirties? Į šiuos klausimus stengiasi atsakyti neurochirurgas Ebenas Aleksanderis knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“.
Gydytojas septynias dienas buvo komos būsenos ir patyrė ypatingus išgyvenimus, kuriuos prilygino pomirtiniam gyvenimui. Visus savo potyrius jis aprašė knygoje. 2008 m. gerą neurochirurgo reputaciją turėjęs ir prestižinio Harvardo universiteto Medicinos mokykloje dėstęs E. Aleksanderis susirgo meningitu. Staiga užklupusi liga nugramzdino jį į komos būseną, atskirdama jo sielą nuo fizinio kūno. Su kiekviena diena, praleista ligos patale, jo organizmas nenumaldomai silpo, tačiau dvasia pasinėrė į naujus, dar niekada neišgyventus potyrius. Kaip medikas teigia knygoje, jis patyrė artimą mirčiai būseną. E. Aleksanderio teigimu, ištikus komai jo sąmonė tapo nepriklausoma nuo smegenų, nustojo funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas. „Mirtis – tai iliuzija. Įstabaus grožio amžinybė laukia mūsų po mirties – pripildyta angelų, debesų, drugelių ir netgi anksčiau išėjusių giminaičių“, – apie savo patyrimus kalba knygos „Gyvas dangaus įrodymas“ autorius. Jis manė, kad iš komos pabudęs žmogus nieko neprisimena. Netikėjo, jog žmogus gali taip atsigauti, kad galėtų papasakoti savo prisiminimus. E. Aleksanderis rašo, kad patyręs gilią komą jis buvo nukeliavęs į didingą ir įkvepiančią Kūrėjo karalystę. „Didžiąją kelionės dalį kažkas buvo su manimi. Moteris. Ji buvo jauna ir labai detaliai pamenu, kaip atrodė. Jos skruostikauliai aukšti, o akys – ryškiai mėlynos. Auksinių plaukų garbanos įrėmino jos mielą veidą. Ji nevartojo žodžių, tačiau aš supratau visą jos perteikiamą prasmę: tu esi mylimas ir tau nieko nereikia bijoti“, – knygoje prisimena neurochirurgas. Jis rašo, kad kai pirmąkart pamatė moterį, jiedu vaikštinėjo ant keistai išmarginto paviršiaus. „Po akimirkos supratau, kad tai – drugelio sparnas. Tiesą sakant, aplink mus buvo milijonai drugelių – plačios plasnojančios bangos, neriančios į miškus ir vėl grįžtančios. Tai buvo ore judanti gyvenimo spalvų upė“, – įspūdžiais dalijasi gydytojas. Neurochirurgo knyga sulaukė ir daug skeptiškų reakcijų. Neva gydytojo vadinamas pomirtinis gyvenimas gali būti jo sapnai ar haliucinacijos. Tačiau E. Aleksanderis labai aiškiai nutildė kritikus, pateikdamas savų mokslinių argumentų. „Dauguma artimų mirčiai būsenų ypatingos tuo, kad taip lengvai ir laikui bėgant neužsimiršta kaip sapnai ar haliucinacijos“, – tvirtina gydytojas. Jo teigimu, sergant meningitu nustoja funkcionuoti ta smegenų dalis, kuri kontroliuoja mintis ir emocijas. Sugrįžus iš komos gydytojo gyvenimas pasikeitė. „Tai, kas man nutiko, sunaikino ankstesnį tikėjimą. Aš siekiu visą savo likusį gyvenimą skirti sąmonės tyrinėjimams ir įrodyti faktą, kad mes esame daug daugiau nei mūsų smegenys“, – teigia E. Aleksanderis. Jis drauge su John R. Audette įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Eternea“, kurios pagrindinė pozicija – visi gyvi dalykai turi sielą ir egzistuoja dvasinė patirtis.
Parengta pagal knygą „Gyvas dangaus įrodymas“.
Kas vyksta, kai mirštame?
Pasigirsta vis daugiau pasakojimų apie tai, ką jaučiame, būdami ant mirties slenksčio. Šių pasakojimų daugėja, nes dėl pasiekimų medicinos srityje vis daugiau žmonių ištraukiama iš mirties nagų.
Keletas išgyvenusių pasidalino savo įspūdžiais „iš už anapus“.
Gydytoja iš Hiustono Mary Jo Rapini priklauso grupei tų žmonių, kuriems buvo konstatuota klinikinė mirtis arba jie buvo labai arti mirties, kai įvyko jų susitikimas su anuo pasauliu.
M. Rapini sakė, kad ji girdėjo Dievą liepiant jai grįžti po smegenų aneurizmos 2003 m. Ji prisimena šviesiai rožinį švytėjimą, paskatinusį ją parašyti apie tai knygą.
„Staiga viskas atsivėrė prieš mane, aš buvau ten. Aš buvau toje šviesoje, aš atsidūriau toje gražioje vietoje. Tai nėra žmogiška, todėl sunku tai išreikšti žodžiais, bet vieta buvo graži“, – sakė ji. M. Rapini atmeta mokslinį jos pojūčių paaiškinimą.
„Mane apėmė jausmas, kad žinau, jog ten viskas turi prasmę... Kitaip nei sapnas, kuris niekada nebūna ryškus, tai buvo labai ryšku. Mokslininkai sako, kad tai buvo sapnas. Aš įsitikinusi, kad ne.“
M. Rapini pasakojimas nėra neįprastas. Žinių vedėjas Bobas Woodruffas prisimena, kad jo pojūčiai buvo panašūs po to, kai 2006 m. jis buvo sunkiai sužalotas Irake. Kai jo transporto priemonė užvažiavo ant sprogmens, B. Woodruffas prisimena savo kūną apačioje ir tai, kad tuo metu, kai buvo be sąmonės, matė ryškią baltą šviesą.
Pastorius Donas Piperis iš Pasadenos, Kalifornijos, buvo aštuonerių metų, kai 1989 m. automobilį, kuriame jis važiavo, sutraiškė sunkvežimis. Paramedikai konstatavo jo mirtį – jis 90 minučių neturėjo pulso, bet sugrįžo į gyvenimą po to, kai praeivis pradėjo melstis ir giedoti bažnytines giesmes prie jo kūno.
Tačiau to, ką patyrė prieš sugrįždamas į gyvenimą, jis negali paaiškinti niekaip kitaip, kaip tik gyvenimu po mirties. Jis sakė, kad prisimena muziką, kuri buvo „daugiau nei įspūdinga“ ir kvapus, kurių anksčiau niekada nebuvo uostęs. Jo senelis buvo ten ir sveikino jį kartu su kitais, mirusiais prieš jį. Jie visi stovėjo prieš didingus apšviestus vartus, kurių šviesos „pulsavo gyvenimu“.
D. Piperis atlaikė daugybę kaulų operacijų, turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Savo išgyvenimus jis aprašė savo knygoje „90 minučių rojuje: tikra mirties ir gyvenimo istorija“. „Jeigu tai būtų buvęs sapnas, to ten nebūtų buvę. Apie kai kuriuos mane prie vartų pasitikusius žmones aš niekada negalvodavau.“ D. Piperis įsitikinęs, kad buvo parsiųstas atgal, kad papasakotų, jog „rojus tikrai yra“.
Aktorė Jane Seymour puikiai apibūdino savo „pomirtinę“ patirtį per interviu su Larry‘iu Kingu 2005 m.
Alerginė reakcija sukėlė jai anafilaksinį šoką. J. Seymour sakė, kad ji matė šviesą ir mano, jog „yra kažkokia dvasinė esybė, kuri yra didingesnė už mus“. Ji teigia nepriklausanti jokiam netradiciniam religiniam judėjimui.
Gali atrodyti neįprasta, kad apie savo pomirtinius įspūdžius gana dažnai pasakoja išgyvenusieji po širdies priepuolio – vienas iš dešimties. Medicinos mokslas pažengė toli į priekį ir atgaivinama vis daugiau žmonių. Tačiau nerimsta diskusija apie tai, ar pomirtinių įspūdžių kilmė yra dvasinė ar mokslinė.
Viena pusė teigia, kad kelionės tamsiais tuneliais, šviesos blyksniai, suvokimas, jog esi negyvas ir susitikimai su mirusiais giminaičiais negali būti paaiškintos moksliškai. Kiti tyrėjai teigia, kad tai yra biologinė reakcija į neįprastą patirtį.
Parengta pagal Alfa.lt
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
