Kas yra adventas? Kiek jis trunka? Kokius liturginius rūbus dėvi kunigai? Kaip prasmingai išgyventi šį liturginį laiką? Kokie Mišių skaitiniai? Pristatome laikraščio „Avvenire“ atsakymus į šiuos klausimus.
Sekmadienį gruodžio 2 d. prasidėjo adventas, ypatingas liturginių metų laikas, skirtas pasirengti Kalėdoms. Pirmąjį advento sekmadienį prasideda liturginiai metai. Lotynų apeigų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje yra keturi advento sekmadieniai, tuo tarpu pagal ambraziejišką ritą, kuris tarsi tiltas sieja Rytų ir Vakarų Bažnyčias, adventas prasidėjo jau lapkričio 18 d. Tai laikas, skirtas padėti mums pasitikti pas mus ateinantį Viešpatį, pasitikrinti kaip mes trokštame Dievo, žvelgti į priekį ir ruoštis Kristaus sugrįžimui, paaiškino popiežius Pranciškus per pirmąją advento Viešpaties Angelo maldą Šv. Petro aikštėje.
Liturgija
Adventas prasideda pirmaisiais pirmojo advento sekmadienio mišparais ir baigiasi pirmaisiais Kalėdų mišparais. Per adventą liturgijos metu dvasininkai dėvi violetinės spalvos rūbus, išskyrus trečiąjį advento „Gaudete“ – džiaugsmingąjį – sekmadienį, kai pasirinktinai galima naudoti rožinę spalvą, atspindint džiaugsmą dėl Kristaus atėjimo. Eucharistijoje negiedama „Gloria“. Vėliau ji iškilmingiau nuskambės Viešpaties Gimimo Mišiose.
Advento sekmadieniai vadinami pagal Mišių antifonų pirmąsias frazes. Pirmasis sekmadienis vadinamas „Į tave keliu širdį“ (ad te levavi) (Ps 25), antrasis „Siono tauta“, trečiasis „Gaudete“ – džiaugsmingasis, ketvirtasis „Rorate“ – rasokite.
Advento kilmė
Žodis adventas kilęs iš lotyniško žodžio „adventus“, „atėjimas“, kurį galima versti ir „buvimas“, „atvykimas“. Antikos pasaulyje šis terminas vartotas nurodant svarbaus pareigūno atvykimą, karaliaus ar imperatoriaus vizitą provincijoje. Tačiau galėjo reikšti ir dievybės atėjimą, kurios galingas apsireiškimas švenčiamas kulto metu.
Krikščionys žodį adventas ėmė naudoti išreikšdami savo santykį su Kristumi: Jėzus Karalius įžengia į šią vargstančią „provinciją“ žemę, kad aplankytų kiekvieną, jo atėjimo šventėje dalyvauja visi, kurie Jį tiki. Žodžiu adventas norėta iš esmės pasakyti: Dievas čia, jis nepasitraukė iš pasaulio, nepaliko mūsų vienų. Net jei jo negalime matyti ir paliesti, jis yra čia ir ateina aplankyti mūsų įvairiais būdais.
Adventas – tai laukimo, atsivertimo, vilties metas, kaip aiškina liaudies pamaldumo ir liturgijos žinynai. Tai Dievo atėjimo laukimo metas, kai švenčiami du momentai: pirmoji advento laikotarpio dalis kviečia pažadinti šlovingo Kristaus atėjimo laukimą; vėliau, artėjant Kalėdoms, antrasis etapas primena Įsikūnijimo slėpinį, ir kviečia priimti Žodį, tapusį Kūnu, vardan visų išganymo. Tai paaiškinama Pirmojo advento sekmadienio maldoje, kuri pradeda Eucharistinę Mišių liturgiją po aukojimo. Čia pabrėžiama, kad Viešpats pirmuoju savo atėjimu, priimdamas mūsų kuklią žmogišką prigimtį, įvykdė senąjį pažadą ir mums atvėrė amžinojo išganymo duris. Adventas – atsivertimo laikas, kuriam šio laikotarpio liturgija kviečia pasitelkdama pranašų balsus, ypač – Jono Krikštytojo: „Atsiverskite“.
Advento skaitiniai
Šiemet per adventą skaitomi C metų skaitiniai, Evangelija pagal Luką. Pirmąjį advento sekmadienį skaityta ištrauka skelbė apie artėjantį išlaisvinimą, antrojo sekmadienio centre Jono Krikštytojo figūra su atsivertimo krikštu ir tyruose šaukiančiojo balsu: „Taisykite Viešpačiui kelią“. Trečiąjį advento sekmadienį girdėsime Krikštytoją, aiškinantį, kad jis krikštija vandeniu, o po jo ateis tas, kuriam jis nevertas atrišti kurpių dirželio. Ketvirtąjį sekmadienį girdėsime apie Marijos ir Elžbietos susitikimą.
Marija, advento ikona
Adventas liturginiuose metuose yra ypatingai marijinis laikas. Tą aiškiai primena popiežiaus šv. Paulius VI enciklika „Mariali cultus“, kurioje sakoma, kad tikintieji, kurie gyvena advento dvasia, apsvarstydami neapsakomą meilę, su kuria Mergelė Marija laukia Sūnaus, yra pakviesti priimti ją kaip pavyzdį ir pasirengti pasitikti ateinantį Išganytoją, budėti maldoje. Tad advento laiko ikona – Mergelė Marija, pasitikinti ir laukianti. (DŽ / Avvenire / Vatican News)
