Gruodžio 5-osios dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą apie Jėzaus maldą, ypač apie „Tėve mūsų“ maldą.
Prieš katechezę buvo perskaityta evangelisto Luko eilutė: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1).
Evangelijos, pasak popiežiaus, daug kartų nupiešė Jėzų kaip maldos žmogų. Jėzus meldžiasi. Nors jo misija tokia skubi, nors tiek daug žmonių kreipiasi į jį, Jis jaučia poreikį pasišalinti maldai vienatvėje. Evangelija pagal Morkų atkreipia dėmesį į šią aplinkybę jau pirmajame puslapyje (Mk 1, 35). Jėzus pradeda savo misiją Kafarnaume, pirmoji jos diena kupina triumfo: Mesijas pamokslauja ir gydo, o žmonės plūsta ten, kur Jis apsistojęs. Išsipildo senosios pranašystės ir kenčiančiųjų lūkesčiai: Jėzus yra artimas ir išlaisvinantis Dievas. Vis dėlto minia Kafarnaume dar nedidelė, palyginus su miniomis, kurios susiburs aplink Nazareto pranašą vėliau.
Tačiau Jėzus iš jų išsisuka, netampa minios ir jos lūkesčių įkaitu, moka atsitraukti. Tai dažnas pavojus lyderiams – nemokėti atsitraukti nuo minios. Nuo pat pirmosios nakties Kafarnaume Jėzus parodo, jog yra tikras Mesijas. „Dar neprašvitus“ Jis nueina melstis į negyvenamą vietą. Kai Petras pagaliau Jį suranda, pasako: „Visi tavęs ieško!“ Šis šūksnis tarsi byloja, jog minios pripažinimas yra misijos sėkmės patvirtinimas.
Tačiau Jėzus saviesiems sako, jog turi eiti kitur. Jog ne žmonės Jo ieško, tačiau Jis žmonių. Todėl negali įleisti šaknų vienoje vietoje, tačiau turi leistis į piligrimystę Galilėjos keliais. Taip pat į maldos piligrimystę link Tėvo.
Ši malda Evangelijų puslapiuose, anot popiežiaus, tokia gili, tokia stipri, kad, rodos, lieka vien ji, vien Jėzaus ir Tėvo ryšys. Malda nėra lengva. Naktį Getsemanės sode ji tampa tikra agonija. Ji yra esminis dalykas Jėzaus gyvenime, jo kelyje iki Kryžiaus.
Jėzus meldžiasi intensyviai. Kartais viešai, su kitais, pagal savo tautos liturgiją, kartais nuošaliose vietose, toli nuo pasaulio šurmulio. Paskutiniai Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus yra žodžiai iš psalmių: iš žydų maldos, kurią išmoko iš savo mamos.
„Jėzus meldėsi taip, kaip meldėsi kiekvienas žmogus pasaulyje“, – kalbėjo Pranciškus. – „Ir vis dėlto Jo būdas melstis kažkuo paslaptingas.“
Tai neprasprūdo pro mokinių akis, kaip liudija paprastas ir betarpiškas jų prašymas: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“. Jie matė Jėzų meldžiantis ir norėjo išmokti melstis taip pat. Jėzus neatsisako, Jis pavydžiai nesaugo savo artimo ryšio su Tėvu, priešingai, Jis atėjo būtent tam, kad tokio ryšio mokytų.
„Tokiu būdu savo mokiniams tapo maldos mokytoju ir neabejotinai nori juo būti visiems mums. Tad ir mes turime pasakyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis“, – sakė Šventasis Tėvas. Ir net jei, anot jo, meldžiamės jau daugybę metų, mokytis turime visada. Malda, savaime gimstanti sieloje, galbūt yra viena iš didžiausių visatos paslapčių.
Kita vertus, primena Pranciškus, Biblija ne kartą pateikia netinkamų maldų pavyzdžių. Jos nepasiekia Dievo, yra Jo atstumiamos. Pakanka atsiminti palyginimą apie fariziejų ir muitininką (Lk 18, 9–14). Tik muitininkas sugrįžo iš šventyklos nuteisintas, nes fariziejus meldėsi išpuikusia ir šalta širdimi. „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“, – pasako Jėzus. Tad vienas iš pirmųjų žingsnių maldoje, apibendrino Pranciškus, yra nuolankumas. Reikia eiti pas Tėvą ir ištarti – „Esu nusidėjėlis, esu silpnas, blogai elgiuosi“. Viešpats išklauso nuolankią maldą.
„Todėl pradedant šį katechezių ciklą apie Jėzaus maldą, gražiausias ir teisingiausias dalykas, kurį visi turime padaryti, yra pakartoti mokinių prašymą: „Mokytojau, išmokyk mus melstis“. Šiuo advento metu labai gražu jį pakartoti. Visi galime šiek tiek pasistengti ir melstis geriau. Prašykime to Viešpaties, prašykime to advento metu, Jis išklausys“, – sakė popiežius Pranciškus. (RK/Vatican News)
