Šiandieną Pranciškoniškoji šeima švenčia visų Serafiškojo ordino šventųjų iškilmę. Jos metu prisimenami trijų šv. Pranciškaus įsteigtų, Mažesniųjų brolių, šv. Klaros neturtėlių seserų ir Trečiojo, Pasauliečių pranciškonų, ordinų šventieji ir palaimintieji. Visi šie vyrai ir moterys, vienuoliai ar pasauliečiai, buvo įkvėpti ir patraukti šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdžio. Šventei pasirinkta diena, kada popiežius Honorijus III 1223 m. lapkričio 29 dieną patvirtino šv. Pranciškaus Mažesniesiems broliams surašytą Regulą. Šią dieną minime šimtus šventųjų, kurių visų neįmanoma išskirti liturginiame metų kalendoriuje.
Serafimas yra laikomas aukščiausiojo rango angeliška būtybe, kurios pagrindinė pareiga yra mylėti Dievą. Serafimas ir jo sparnai yra Pranciškoniškojo ordino simbolis, dėl to jis dažnai vadinamas Serafiškuoju ordinu. Kartais žodžiai pranciškoniškasis ir serafiškasis vartojami kaip sinonimai.
Artėjant Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventei, šv. Pranciškus ant Lavernos kalno meldėsi tokiais žodžiais: „Viešpatie, Jėzau Kristau, maldauju suteikti man dvi malones iki numirsiu. Pirmoji, kad patirčiau savo sieloje ir kūne, kiek tai įmanoma, tą skausmą, kurį tu, mieliausiasis Jėzau, iškentėjai savo kančioje. Ir antroji malonė, kad, kiek tai yra įmanoma, savo širdimi pajusčiau tą begalinę meilę, kuria tu, Dievo Sūnau, mus mylėjai, kad noriai tiek kentėjai už mus, nusidėjėlius“.
Viešpats išklausė šv. Pranciškaus maldą ir pasirodė jam Serafimo, šešiasparnio meilės angelo pavidalu. Jam klūpint ištiktam ekstazės, Kristus įspaudė savo Kryžiaus žaizdas į šv. Pranciškaus kūną. Jo rankose ir pėdose pasirodė vinių formos žymės, o kairiajame šone – kraujuojanti ieties dūrio žaizda. Šv. Pranciškus buvo paženklintas Kristaus meilės ženklais – stigmomis.
