Apie ką tik pasibaigusį Vyskupų Sinodą ir jo rezultatus kalbamės su Lietuvos Vyskupų konferencijai atstovavusiu Vilniaus augziliaru vysk. Dariumi Trijoniu.
Kalbamės su vysk. Dariumi Trijoniu
Bažnyčios žvilgsnis ir jaunimui skiriamas dėmesys rodo, kad jaunimas yra vertinamas, kad Bažnyčiai svarbu žiūrėti į jaunąją kartą, kuri auga, kad ji galėtų ateityje atsakingai vesti Bažnyčią į priekį. Buvo kalbama apie pašaukimo ugdymo svarbą, apie būtinumą įjungti daugiau pasauliečių, kurie padėtų jaunimui augti pašaukime, kad būtų skiriama daugiau dėmesio parapijoms ir bendrai, kad vyskupai, kunigai, kurie rūpinasi bendruomenėmis, skirtų dėmesį jaunajai kartai, kad tai nebūtų tik kažkoks vienas iš galimų pasirinkimų, bet būtų nuolatinis dėmesys, patvirtinamas darbais.
Sinodo metu buvo sakoma, kad baigiamasis dokumentas – tai ne vienkartinis receptas, kuris tinka kiekvienam žemynui ir kiekvienai bendruomenei. Kiekviena Vyskupų konferencija pritaiko sau kas aktualu, kas svarbiausia. Pačiame dokumente labai gražiai sakoma, kad jaunystė nesitęsia visą gyvenimą, kad ateina laikas, kai žmogus turi subręsti, pasiruošti perimti vairą Bažnyčios ar visuomenės gyvenime, vesti kitą jaunąją kartą į priekį. Tad mūsų tikslas buvo padėti jaunimui surasti savo kelią.
Didelė dalis kūdikystėje pakrikštytų jaunų žmonių nelanko bažnyčios, nelaiko savęs tikinčiaisiais. Ar jie išgirs kas buvo kalbama Sinode?
Esminis dalykas yra noras eiti link to jaunimo, kuris galbūt nelankos bažnyčios, į ją neateina, tiesiog gyvena savo gyvenimą. Reikia bandyti pakviesti ir tą jaunimą, ieškoti būdų, galimybių ir priemonių. Dėl to, Sinodas atkreipė dėmesį į naująsias, išmaniąsias technologijas, kurias naudoja jaunimas, kad visais įmanomais būdais būtų bandoma surasti evangelizacinį mechanizmą, kuris padėtų pritraukti tą jaunimą. Kaip taikliai pastebėjo vienas iš Sinodo tėvų, mes kartais naudojame komercinius terminus, tokiu kaip „pritraukti“, bet esminis dalykas, kurio siekiame – tai pažadinti norą visų pirma gilintis į gyvenimo prasmę, po to gilintis į savo kelią, klausti: „Kas aš esu? Ką noriu pasiekti gyvenime?“ ir galų gale per tai atrasti ryšį su Dievu, pagilinti santykį su Juo. Aš manau, kad pagrindinis dalykas – parodyti norą visomis įmanomomis priemonėmis ieškoti būdų pasiekti jaunimą, nesvarbu koks jis būtų – tikintis ar netikintis.
Jūs pirmą kartą dalyvavote Vyskupų Sinode. Bet to, buvote ir pat jauniausias iš visų Sinodo tėvų...
Kai atvyksti į Sinodą, sutinki kardinolus, vyskupus, pagalvoji, kad esi jaunas, dar tik pati pradžia, o čia tie žmonės, kurie vadovauja Visuotinei Bažnyčiai. Paskui pamatai kaip jie paprastai, šiltai priima tave. Tiesiog bendrauji su jais prie stalo. Nesijaučia jokio išskirtinumo, kad jie yra kažkas daugiau, aukščiau. Ir mane tai labai žavėjo. Kai atvykau, nežinojau, kad esu pats jauniausias vyskupas Sinode. Paskui išsikalbėjome su viena vienuole. Ji peržiūrėjo visus sąrašus, gimimo datas, ir sako: „Žinai, tu esi pats jauniausias“. Man tada pakirto kojas...
Tai didžiulė Dievo dovana ir turiu būti dėkingas, kad galėjau turėti tokią nuostabią galimybę. Esminis dalykas – kad galėjau pajusti bendrą Bažnyčios pulsą, kuo Bažnyčia gyvena, pamatyti įvairių šalių atstovus. Tai man labai praplėtė akiratį. Tad džiaugsiuosi, kad buvau maloniai priimtas. Dėkoju Lietuvos Vyskupų konferencijos broliams vyskupams už pasitikėjimą. Noriu su viltimi, su nauja energija dar labiau įsilieti į Konferencijos darbą su jaunimu, stengtis, kad jaunimas geriau pažintų Dievą ir atrastų kelią link Bažnyčios.
Labai ačiū.
(JM / VaticanNews)
