„Pirkti paveikslus ir laikyti juos namuose manęs nedomina, tačiau kaip aš norėčiau, kad Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, kuri dabar atgimsta Vilniaus centre, būtų meno kūrinių ir žmonės galėtų jais gėrėtis“, – apsilankęs sekmadienį Vilniuje uždaromoje „ukrainietiškojo Saukos“ Igorio Gubskio parodoje sakė kunigas Algirdas Toliatas.
Kunigas pripažįsta, kad menas liečia žmonių širdis, todėl provokuoja dvasinius ieškojimus ir padeda rasti atsakymus.
„Menas yra vienas iš būdų, kaip galima atspindėti žinią, prabilti ir kalbėti apie dvasinius dalykus: per vaizdą, garsą, šviesą. Tai liečia žmonių širdis ir padeda atrasti“, – kalba A. Toliatas.
Igorio Gubskio parodai „Arlekinų visuomenė“ iš Kijevo į Vilnių atvežti ir keli šio kūrėjo dvasininkų serijos darbai.
„Paroda graži. Tai paveikslai, į kuriuos norisi žiūrėti – labai išraiškingi portretų žvilgsniai, spalvos, gražūs akcentai, paveikslai yra su dvasia. Labai gražus paveikslas „Žydas kolekcionierius“ – toks susižavėjęs“, – atsiliepė kun. A.Toliatas.
Parodą į Vilnių atvežusi Eva Bakienė pasakojo, kad Igorio Gubskio dvasininkų serijos paveikslai sukelia daug lankytojų diskusijų apie tai, ką pasaka jų apranga – kokios konfesijos šis kunigas, kokie atributai ją nurodo.
Nuoširdus ir išsamus kunigo A. Toliato atsakymas parodos metu pavirto tarsi maža paskaita apie katalikų kunigų liturginių drabužių spalvų reikšmę.
„Provoslavų šventikai rengiasi spalvingiau, o mes turime penkias spalvas. Kunigo rūbo spalva priklauso nuo laiko, nuo šventės. Balta, geltona arba auksinė – iškilmingiausių, didžiausių metų švenčių spalva. Kartais auksinė naudojama kaip visos spalvos, ji tartum talpina savyje visas spalvas. Balta – velykinė spalva, o prieš šią džiaugsmo spalvą eina violetinė – gavėnios. Tai laukimo, ėjimo link, per dykumą, susikaupimo, kančios laikas, tad advento ir gavėnios spalva yra violetinė.
Kai jau pasibaigia velykinis, prasideda eilinis laikas – kasdienybės rutina, didžioji metų dalis, tada kunigas rengiasi žaliai. Kasdienybė yra kaip pauzė muzikoje. Raudona spalva yra tikėjimo paliudijimo, ištvermės, arba šventosios dvasios spalva – kaip ugnis. Pavyzdžiui, visi kankiniai su raudona spalva, nes dažnas jų yra paliudijęs tikėjimą iki galo. Paskutinė spalva, kurią kunigas apsirengia tik du sekmadienius per metus – per gavėnią, prieš šv. Velykas, ir per adventą, prieš šv. Kalėdas – rožinė spalva. Gaudete arba laetare – džiaugsmo sekmadieniai. Rožinė – aušros spalva, laukimo spalva, kai dar nematai šviesos – nei šv. Kalėdų, nei šv. Velykų, kai dar esi tamsoje, dar eini apgraibomis, bet jau čia pat aušra – ženklas ateinančios saulės, kurios dar nematai“, – pasakojo kunigas A.Toliatas.
Apie daugiausiai diskusijų parodoje „Arlekinų visuomenė“ sukėlusį paveikslą „Šventikas“ – svarstant, ar tai katalikų, ar ortodoksų kunigas – kunigas A. Toliatas atsiliepė: „jis nėra realistiškas. Nedideli neatitikimai rodo, kad tai nėra katalikų šventikas, bet nesvarbu – dailininkui gražu žiūrėti į spalvas, vaizdus, kompoziciją, tai ir gerai, koks jam skirtumas. Menas neprivalo būti realistiškas“, – sako A.Toliatas.
Parodos rengėja Eva Bakienė paantrino, kad Igoris Gubskis netapo portretų, jis tapo tipažus. Į Vilnių atvežtoje jo dvasininkų serijoje be minėtojo „Šventiko“ dar yra stačiatikių popo ir tyrojo vienuolio paveikslų.
Apžiūrinėdamas garsųjį I.Gubskio paveikslą „Vienuolis“, kunigas A. Toliatas prisiminė Biblijos žodžius: „Neklastingas kaip balandis, – sakoma Biblijoje. Šio vienuolio veidas – tyras kaip vaiko, nesuteptas, atviras, nustebęs, tarsi vaikas, išsižiojęs žiūrintis į fejerverkus“.
Iki spalio 28 dienos Vilniaus senamiestyje veikusi paslaptingiausio Ukrainos šiuolaikinio dalininko Igorio Gubskio paroda „Arlekinų visuomenė“ iki mėnesio galo veiks tik kaip edukacinė ir individualių susitikimų erdvė, o lapkritį jo paveikslai pasklis po šalies interjero dizaino studijas.
Parodos organizatorių informacija
