Vyskupų Sinodas jaunimui skyrė daug dėmesio situacijų pasaulyje skirtingumui: viena yra būti jaunuoliu turtingoje ir saugioje Europoje, kita – religinės mažumos nariu Azijoje, trečia – niekaip iš konflikto ir skurdo neišsivaduojančiuose Afrikos regionuose.
Atsižvelgdama į Vyskupų Sinodo jaunimui temas, žinių agentūra „Asianews“ surengė simpoziumą apie „Jaunuolius, kurie nepasiduoda“. Keturi pranešėjai iš Irako, Kinijos, Kambodžos ir Brazilijos pristatė jaunimo būklę ir perspektyvas savo kraštuose. Perteikiame kunigo iš Irako Pauliaus Thabet Mekko pastabas. Jis buvo tarp pirmųjų sugrįžusių į Ninevės lygumą, kai tik iš ten buvo išvyti islamo ekstremistai, ir tuoj pat ėmėsi krikščionių bažnyčių ir namų atstatymo darbų. Ninevės lygumos kaimai ir miesteliai yra tūkstantmetė krikščionių tėvynė.
Viena yra atstatyti mūrines sienas, o kita karo sunaikintą bendruomenę ir santykius. Tokiame kontekste, neslėpė t. Thabet Mekko, jaunimo padėtis yra sudėtinga, jų ateities perspektyvos gerokai aptemdytos.
„Jaunimo situacija Irake nėra gera: laisvės beveik nėra, kalbėti ir kritikuoti šiandien gyvenimą Irake kontroliuojančius religinius radikalus beveik neįmanoma. Tai darantis rizikuoja būti slapta nužudytas arba atskirtas nuo bendruomenės. Jaunuoliai, kurie labiau už kitus linkę priimti socialinius ir politinius pokyčius, šiandien yra tarp labiausiai užgniaužtų grupių“, - sakė jis. Dar blogiau krikščionims jaunuoliams, kurie yra mažumos nariai. Jų teisės ignoruojamos, šaliai esant padalintai tarp didžiųjų etninių ir religinių grupių, jie patiria didelį psichologinį spaudimą, negali gauti darbo valstybėse institucijose. Be to, po 2014 metų, kai „Islamo valstybės“ ekstremistai užvaldė Ninevės lygumą ir krikščionių šeimoms teko viską palikus bėgti, didelė jaunuolių dalis privalėjo nutraukti studijas mokykloje ar universitete. Jie prarado pasitikėjimą jų neapgynusia, ekstremizmą priėmusią visuomene, kurioje dar ir šiandien jie išgirsta grasinimų mirtimi. Jie tampa arba pasyvūs, arba regi migraciją kaip vienintelę išeitį. Tačiau žinome, kad didelė dalis migrantų įstringa pabėgėlių stovyklose, kuriose rizikuoja praleisti kelerius metus – be mokslo, be darbo, be šeimų.
Bažnyčia Irake, pati patyrusi didžiulių sunkumų, karo metu stengėsi padėti jaunuoliams, nuo maisto iki studijų pratęsimo, kad ateities horizontas nebūtų visai užtemdytas, pasakojo kunigas Paulius Thabet Mekko, pats vadovavęs kelioms tokioms iniciatyvoms.
Išlaisvinus žemes iš „Islamo valstybės“, prasidėjo kitas, atstatymo etapas. „Man pavyko į zoną atvykti su pirmaisiais Irako kariais ir tuoj pat pastačiau kryžių ant kalvos. Visur matėme mirties ir griovimo ženklus: viskas sudeginta, nieko nelikę, tik visur pasklidęs mirties kvapas“, liudijo kunigas. Kokie, anot jo, gali būti atsakymai į klausimą kaip atstatyti kraštą? Kaip atrasti drąsos apskritai užduoti patį klausimą tokiame beviltiškame kontekste? Sugrįžimas atrodė neįmanomas arba įmanomas tik tam, kad išsiverktum.
Šviesos suteikė tikėjimas: surinkus jaunuolių grupę, pasakojo kunigas Paulius, visi kartu nuėjo ir pradėjo tvarkyti savo kaimo šv. Barboros bažnytėlę. Žingsnis po žingsnio šis darbas vėl įkvėpė vilties ir pasitikėjimo. Sustiprėjus vidumi reikėjo sukurti praktinį planą, kuris nebuvo ir šiandien nėra lengvas: trūksta net vandens ar elektros linijų.
Buvo svarbu nepasiduoti pagundai laukti kol ateis didelės kampanijos ar tarptautinės bendruomenės pagalba, tačiau pradėti daryti tai, kas įmanoma, pažymėjo pranešėjas, padėkojęs už pavienių krikščionių ar organizacijų konkrečią pagalbą tuo labai sunkiu metu. Išgirdusios apie pirmuosius darbus, grįžo ir daugiau krikščionių šeimų. Sugrįžo apie 45 procentai anksčiau čia gyvenusių krikščionių. Tai gali atrodyti mažai, tačiau žinant sąlygas ir pabėgėlių psichologiją tai didžiulis pasiekimas.
Atstatymo ir sielovados darbe, tęsė t. Thabet Mekko, jis ir kiti kunigai jaunuoliams skiria didelį dėmesį: nuo futbolo rungtynių kaimeliuose iki stipendijų studentams. Daug sumanymų apima ir jaunuolius musulmonus: viena vertus, ir jiems reikia pagalbos, antra vertus, krikščionių ir musulmonų jaunuolių draugystė yra būtinas ateities pamatas. „Reikia surasti būdų įtikinti jaunuolius likti, ypač stiprinant ryšius su nekrikščionimis“, - sakė kunigas. Kitas jo rūpestis: sukurti programą, kuri padėtų jauniems žmonėms pradėti verslą arba žemės ūkio projektą. Visa tai yra dalis tikrovės, neigiamos ir teigiamos, kuri yra Bažnyčios misijos laukas. (RK / Vatican News)
