Žmonės gyvenimo paribyje. Vienas iš tokių – aklas elgeta Bartimiejus. Jis sėdėjo šalikėlėje, kai Mokytojas su mokiniais ėjo keliu. Neregys dėl savo negalios buvo atsidūręs už gyvenimo borto, o pasaulio Gelbėtojas visada esti savo meilės viršūnėje. Todėl artėjanti judviejų akistata mums byloja, kad turi įvykti kažkas svarbaus, nes, kai Dievas sutinka savo kūrinį, įsmeigusį vidinį žvilgsnį į Jį, pradeda trūkinėti aklumo kalėjimo sienos, nes iš žmogaus vidinių gelmių ima nesulaikomai veržtis malonės banga, kurios sukėlėjas yra pats Viešpats...
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Bartimiejus yra nelaimingas žmogus, seniai palaidojęs svajones, pavyzdžiui, siekti profesinės karjeros; jis – elgeta, todėl jo poreikiai diena iš dienos tie patys: kuo numalšinti alkį ir kur naktį priglausti galvą, pailsėti... Beje, ne vienas asmuo, būdamas nuolatinėje aklumo tamsoje, kartais, praradęs vidinę pusiausvyrą, pradeda pykti ant pasaulio. Jis pavydi likimo tiems, kurie kasdien mato gamtos kūrinių grožį, primenantį Tą, kuris pašaukia į buvimą daiktus, net gebėdamas juos kurti iš nieko... Bet ne toks minėtas Jericho neregio vidinis pasaulis. Nors supranta, kad yra priklausomas nuo praeivių išmaldos, jsi taip pat įsitikinęs, kad jo gyvybės siūlas esti To rankose, kuris per jam aukojančiuosius jį palaiko ir saugo. Artėja atomazga, liudijanti, kaip Dievas išklauso Jo vardo besišaukiančiuosius...
Mes, turintys regėjimo dovaną, dažniausiai nepagalvojame, kokia tai brangenybė ir dar rečiau padėkojame už ją jos Davėjui. Kai kartais susižeidžiame akį ar ima silpti regėjimas, tik tada pradedame svarstyti, koks maloningas yra visa Regintysis iš savo beribio gerumo mus apdovanojęs akių šviesa. Jis trokšta, kad į žmones ir daiktus žiūrėtume ne per savo nepasotinamo egoizmo prizmę, bet kaskart budėdami mokytumės į viską žvelgti per Dievo žodžio bei Bažnyčios mokymo akinius. Tai – mūsų gerovei, nes piktnaudžiavimas regėjimu, kai žiūrima į dalykus, kurie žadina geismus ir aptemdo individo mintis, sukelia dvasinės trumparegystės ligą. Nuodėmės prislopinta sąžinė praranda tiesa grįstą vertinimo kriterijų, ir žmogus vis dažniau painioja gerus dalykus su blogais...
Kaip svarbu suvokti, koks didis žmogaus turtas yra išlaikyti vidinę ramybę besąlygiškai pasitikint Viešpačiu, kuris mus moko nesirūpinti rytdiena, kuri dar neatėjo, ir nebesijaudinti dėl praeities, kuri niekada netaps šiandiena.
Tenka pripažinti, kad yra daug žmonių, kurie, pavyzdžiui, išgirdę medikų diagnozę, jog jų ligų net šiuolaikinė medicina nepajėgs išgydyti, bematant nusivilia ir kartais praranda prasmę gyventi. Nors be medikų ir medicinos pagalbos negalėtume normaliai gyventi, bet be nuolatinio Dievo mums gyvybę teikiančio palaikymo, negalėtume nė sekundės egzistuoti. Pažįstu vieną giliai tikinčią medikę, kuri gydo ligonius bei dėsto studentams paskaitas ir visas viltis yra sudėjusi į Viešpatį. Ji nuo vienos savo lėtinės ligos geria vaistus, bet gydymo pirmumą teikia Aukščiausiajam: nuoširdžiai meldžia Jo pagalbos sau bei savo artimiesiems...
Prieš kelias savaites vykęs neužmirštamas popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje tikinčiuosius įkvėpė dar labiau pasitikėti Viešpačiu bei atsiduoti Jam, o indiferentus ir netikinčiuosius paskatino ieškoti tos tiesos, kuri žadina sąmonės prabudimą ir išaugina dvasios sparnus „atsiplėšti“ nuo nesibaigiančių kasdienybės rūpesčių rutinos traukos, kad, pakilę virš žemiškų dalykų, pradėtų suvokti, jog atsidūrė naujoje laisvės pakopoje, nuo kurios jau galima matyti tuos didžiosios Dievo laisvės horizontus, kurie įgyja realius kontūrus žmogaus širdyje... Sugrįžimas į save – ypatingas Dievo veikimas mumyse.
Savo dvasinių šaknų atradimas Jame mus skatina širdyje statyti palapinę, kurioje ne patį Dievą nuolat regėtume, kaip troško apaštalas Petras, bet galėtume „patalpinti“ dabarties momentą – prabėgančio laiko sekundę. Kaip svarbu suvokti, koks didis žmogaus turtas yra išlaikyti vidinę ramybę besąlygiškai pasitikint Viešpačiu, kuris mus moko nesirūpinti rytdiena, kuri dar neatėjo, ir nebesijaudinti dėl praeities, kuri niekada netaps šiandiena. Tiesa, nors praėjusio laiko atkarpėlės mūsų niekada nebepasivys, bet blogi mūsų poelgiai, kurių dar neapgailėjome, gali slėgti krūtinę...
Tikrasis praregėjimas ir gyvenimas Jo šviesoje – per atgailą ir išpažintį įvykęs visiškas susitaikymas su Dievu, artimu ir savimi. Tik malonė mums padės suvokti, kaip svarbu kasdien su Bartimiejumi sakyti: „Rabuni, kad regėčiau, kad ypač saugočiau save ir aplinkinius nuo nuodėmių klastos ir atnaujinto gyvenimo būdu pašventinčiau dabarties momentą!“
