Vatikane vykstant Vyskupų sinodui „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ kviečiame įsiklausyti į jaunimo liudijimus, skambėjusius popiežiaus vizito Lietuvoje savaitgalį. Studentė Gintarė Krutinytė pasakoja apie patyčias, prasmės paieškas ir supratimą, kad gyvena vertingą gyvenimą.
Aš esu Gintarė, dabar man 22 metai, bet labai gerai atsimenu momentą, kai dar būdama kokių 12, mokykloje pradėjau ieškoti prasmės. Tai nutiko per matematikos pamoką. Mane stačiai ištiko klausimas: „Kam man gyvenime reikalinga ta Pitagoro teorema? Ir apskritai, kokia prasmė gerai mokytis?“
Kas nors vis atsakydavo: „Kad nereikėtų gatvių šluot, nes neturėsi daug pinigų.“ „Pala, o tie pinigai kam reikalingi?“ „Kad nusipirktum namą, kad turėtum patogų automobilį, kad gražiai atrodytum…“
„Bet kokia prasmė taip gyventi, jei ateis diena, kai mirsi ir viskas pradings? O jei prasmės nėra, tuomet gyvenimas lyg plaukimas ežeru, kuris neturi kranto. Nesvarbu, nei į kurią pusę plauksi, nei kada nuskęsi, nes vis tiek niekas nelaukia.“
Toks gyvenimas mane gąsdino. Bet tada kai kas nutiko mano gyvenime, jame atsirado kryptis. Sutikau Jėzų, kuris man sakė: „AŠ ATĖJAU, KAD ŽMONĖS TURĖTŲ GYVENIMĄ, – KAD APSČIAI JO TURĖTŲ“ Jn 10, 1–10 . Pagalvojau: tai gal visai ne daiktuose ir piniguose, kurie gali staiga pradingti, slypi tikrasis GYVENIMAS.
Aš žinau, daugumai iš jūsų ką tik kilo klausimas: „Na ir kur tu sutikai tą Jėzų? Susapnavai jį? Sutikai autobuse, o gal gatvėj??!“. Nuskambės juokingai, bet mano atsakymas – TAIP. Dievą sutikau per žmones, kurie MYLĖJO be sąlygų. Kartą visai atsitiktinai atsidūriau vienoje Vilniaus parapijos bendruomenėje. Iš pradžių stebėjau tuos žmones iš šalies ir vis negalėjau patikėti, kaip jie myli vienas kitą. Nepaisant to, kaip skirtingai jie atrodo. Nepaisant to, kiek metų juos skiria. Nepaisant to, kad stovintis priešais ką tik rimtai susimovė. Tokia meilė išmušė mane iš vėžių, nes buvau atėjusi iš aplinkos, iš mokyklos, kur patyriau patyčias. Žinot, aš niekada aiškiai nesupratau, kodėl iš manęs tyčiojosi, bet aiškiai supratau – tokia, kokia esu, NETINKU. Tačiau bendruomenėje manyje matė daugiau nei tai, kaip atrodau. Net daugiau, nei tai, ką darau. Jie matė manyje vertingą ŽMOGŲ. Tokiu būdu Dievas per žmonių Meilę laisvina mane iš pasaulio iškeltų standartų, kurių nei vienas niekada neatitiksim. Žinot, jei nebūčiau pažinusi tokios Meilės ir jei nebūčiau ja patikėjusi, dabar prieš jus stovėčiau kur kas trumpesniu sijonu ir gilesne iškirpte, nes galvočiau, kad turiu įrodyti, jog esu verta meilės.
Čia man 17-iolika ir čia aš liūdniausia, kokią save prisimenu. Visą savo džiaugsmą, viltis ir svajones buvau patikėjusi žmonėms. Tada mane išdavė. Kelias dienas verkiau, vis ieškodama atsakymo į klausimą: „ką padaryti, kad manęs būtų gana? Ką padaryti, kad kas nors mane mylėtų?“ Tada socialiniuose tinkluose radau atsakymą, todėl nusišluosčiau ašaras ir dariau šitą nuotrauką, nes aš ne ką prastesnė! Po nuotrauka tada rašė: „kokia graži“, „kokia sexy“, o aš tik norėjau, kad mane mylėtų, kad kažkam rūpėčiau.
Šiandien žiūriu į šitą nuotrauką ir labai nuliūstu, nes manęs čia nėra. Čia tik mergaitė, išmokusi, kaip reikia pasukti galvą ir įtraukti žandikaulį, kad smakro linija atrodytų nepriekaištingai, išmokusi, kaip sudėti lūpas ir kiek primerkti akis, kad intriguotų. Čia tik formulė, kaip padaryti, kad tau parašytų, kaip atrodyti, kad sudomintum, kaip suvaidinti, kad tau viskas gerai. Čia tik formulė, kurią mačiau ant žurnalų viršelių, kurioje mane įkalino socialiniai tinklai. Čia ne Gintarė, bet mergaitė, kuri ieško būdų, kaip užsitarnauti meilę, o tiksliau – mergaitė, kuri pamiršo, kad meilės užsitarnauti NE-REI-KIA.
Šiandien, suprasdama savo vertingumą, kuris kyla vien iš to, kad ESU, noriu, kad mylėtų ne susigalvotą formulę ir išmoktą šabloną, o mane. Tokią, kokia esu. Tokią, kokią mane sukūrė. Nusišypsau, nes GYVENU. Ir man nieko netrūksta. Nes Dievas sukūrė visą pasaulį man. Kiekvieną medį, vėją, kuriuo glosto man plaukus, saulę, kurios dėka turim maisto, begalybę žvaigždžių, kuriomis grožiuosi. Man. Kiekvienam iš mūsų atskirai ir kartu. Gyvenu.
Šiandien mano pagrindas po kojomis amžinas ir nepajudinamas, todėl atleidžiu raumenis ir nusišypsau, nes pagaliau patikėjau, kad esu vertinga paprasčiausiai tokia, kokia esu. Šiandien džiaugiuosi gyvenimu, nes pagaliau patikėjau: DIEVAS NEKURIA BROKO.
Skaitykite ir anksčiau publikuotus Monikos, Pauliaus, Tekučių šeimos, Jono bei s. Ievos Marijos liudijimus:
„Dėkoju Dievui, kad Jis ištraukė mane iš tamsybių valdžios“
„Dievas suteikia jėgų pakilti nuo žemės“
„Laukiame dar vieno vaikelio ir toliau mokomės pasitikėti Dievu“
„Dievas veikia per mažus kasdienius stebuklus“
