Mūsų katechezių apie Dešimt Įsakymų kelyje šiandien pasiekėme Šeštąjį Žodį, kuris susijęs su jausmų ir lytiškumo (seksualumo) matmeniu ir sako: „Nesvetimauk!“, – kalbėjo popiežius Pranciškus spalio 24 d. bendrojoje audiencijoje šv. Petro aikštėje. Šis įsakymas, pasak jo, pirmiausia byloja apie ištikimybę, mat be ištikimybės ir lojalumo joks žmogiškas santykis nėra autentiškas.
Negalima mylėti tol, kol „patogu“. Meilė iš tiesų pasireiškia matant toliau už savąsias sąskaitas, kai viskas dovanojama be išlygų. Kaip tvirtinama Katekizme, „Meilė trokšta būti galutine. Ji negali būti meilė „iki naujo potvarkio“ (žr. 1646). Ištikimybė yra laisvo, brandaus, atsakingo žmogiško santykio požymis. Tikras draugas yra tas, kuris toks lieka bet kokiomis aplinkybėmis. Kristus apreiškia autentišką meilę: jis gyvena neišmatuojama Tėvo meile ir todėl yra ištikimasis Draugas ir tada, kai suklystame, trokšta mūsų gėrio ir tada, kai to nenusipelnome.
Žmogiškai būtybei būdingas besąlygiškos meilės poreikis ir tas, kuris nėra taip priimamas, yra tarsi neužbaigtas, nors pats dažnai to nesupranta. Žmogaus širdis bando šią tuštumą užpildyti surogatais, taikstydamasi su kompromisais ir vidutiniškumu, turinčiais mažai bendro su meile. Rizikuojama „meile“ pavadinti nebrandžius, žalius santykius, apsigaunant dėl gyvenimo šviesos buvimo tame, kas, geriausiu atveju, yra tik tos šviesos atspindys.
Taip įvyksta, pavyzdžiui, pervertinant fizinį patrauklumą, kuris savaime yra Dievo dovana, tačiau yra skirtas autentiško ir ištikimo santykio su asmeniu parengimui. Kaip sakė šv. Jonas Paulius II, žmogiška būtybė „yra pašaukta visiškam ir brandžiam santykių spontaniškumui“, kuris „yra laipsniškas savosios širdies impulsų atpažinimas“. Tai įgyjama pastangomis, nes kiekvienas žmogus „turi ištvermingai ir nuosekliai išmokti kokia yra kūno prasmė“ (žr. 1980 lapkričio 12 d. katechezę).
Pašaukimas santuokiniam gyvenimui reikalauja atidaus santykio kokybės ištyrimo ir sužadėtuvių laiko tam patikrinti. Kad priimtų santuokos sakramentą, pora turi subrandinti tikrumą, kad juos veda Dievo ranka, kad Jis eina pirmiau už juos, bei leidžia jiems ištarti: „su Kristaus malone pažadu ištikimybę visam laikui“. Jie negali pažadėti vienas kitam ištikimybės „džiaugsme ir skausme, sveikatoje ir ligoje“, meilės ir pagarbos kiekvieną savo gyvenimo dieną remdamiesi vien gera valia ar viltimi, kad „kaip nors“. Jiems reikia tvirto ištikimos Dievo meilės pagrindo.
Todėl prieš priimant Santuokos sakramentą reikia kruopštaus pasirengimo, tikro katechumenato, nes juk kalbama apie visą gyvenimą meilėje, o su meile nejuokaujama, – sakė popiežius Pranciškus. – Negalima pavadinti „pasirengimu santuokai“ trijų ar keturių susitikimų parapijoje: ne, tai nėra pasirengimas, tai netikras pasiruošimas. Už tai yra atsakingi leidžiantys tokius dalykus – vyskupas, klebonas. Tai ne formalus veiksmas: tai sakramentas. Jam reikia pasirengti tikru katechumenatu.
Ištikimybė yra gyvenimo būdas. Dirbama lojaliai, kalbama nuoširdžiai, savo veiksmais liekama ištikimais savo mintims. Ištikimybe persmelktas gyvenimas visur tai parodo, daro mus bet kokiomis aplinkybėmis išliekančiais patikimais vyrais ir moterimis.
Kad pasiektume tokį gražų gyvenimą nepakanka mūsų žmogiškos prigimties, reikia, kad pati Dievo ištikimybė įsismelktų į mūsų egzistenciją, mus užkrėstų. Šis Šeštasis Žodis mus kviečia nukreipti akis į Kristų, kad savąja ištikimybe mūsų svetimaujančią širdį pakeistų į ištikimą. Jame, tik Jame, meilė yra be išlygų ir persigalvojimų, pilnas dovanojimasis be skliaustelių ir užsispyrėliškas svetingumas iki galo. Iš bendrystės su Juo, su Tėvu ir Šventąją Dvasia kyla bendrystė tarp mūsų ir mokėjimas ištikimai išgyventi savuosius ryšius.
*
Po katechezės, kurios santraukos buvo perskaitytos keliomis plačiai vartojamomis kalbomis, popiežius vėl kreipėsi į maldininkus, sveikindamas įvairias piligrimų grupes. Tarp jų – Mažąsias apleistų senelių seseris, kasmetiniam suvažiavimui susirinkusias Romoje, bei Italijos vienuolijų vyresniųjų susitikime dalyvaujančias vienuoles.
Brangieji, – atsisveikindamas sakė Šventasis Tėvas, – evangelinė Kristaus žinia nereikalauja iš mūsų ypatingų dalykų, bet leisti Dievui veikti mūsų gyvenime. Jis mums pasakė – „be manęs nieko negalite“ (žr. Jn 15,5). Krikščioniškas gyvenimas yra mūsų silpnumo susitikimas su Dievo malonės stiprybe, leidžiančia mums kasdien patirti pilną ir džiugią buvimą, kuriame meilė reiškia džiugsmingą ir nuolankų visko darymą Dievo šlovei ir žmonių gėriui. (RK / Vatican News)
