Romoje tęsiantis katalikų vyskupų Sinodui, kitame Egėjo jūros krante spalio 11 d. vyko kitas sinodas, sukėlęs galingas bangas visoje krikščionijoje. Konstantinopolio patriarchatas paskelbė, jog ruošiasi pripažinti Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje „autokefaliją“ arba nepriklausomybę.
Nors ne vieną dešimtmetį apie tai buvo kalbama, spekuliuojama ir svarstoma, pats sprendimo momentas atrodo be galo reikšmingas dėl sunkiai nuspėjamų bažnytinių, ekumeninių ir geopolitinių pasekmių.
Kaip ir buvo galima tikėtis, laikydama Ukrainą savo kanonine teritorija, Maskva sureagavo aštriai – paskelbė nutraukianti formalią bendrystę su Konstantinopoliu. Kai kurių stebėtojų vertinimu, jei situacija nepasikeis, tai bus didžiausia krikščionių schizma nuo Rytų ir Vakarų Bažnyčių pasidalinimo 1054-siais.
Be ekleziologinių ir doktrininių motyvų, rusų stačiatikiai turi ir praktinių priežasčių priešintis autokefalijai. Ne vieną amžių didžioji dalis kunigų pašaukimų, kaip ir tikinčiųjų, paprastai būdavo Ukrainoje. Jų netekus, Maskvos patriarchatui būtų sunku teigti, jog yra skaitlingiausia ortodoksų pasaulio jėga.
Vertinant politiškai, baiminamasi, kad sprendimas gali suteikti pretekstą Rusijai išplėsti savo karinį aktyvumą rytinėje Ukrainoje. O kai kurie ekumenistai mano, kad šis žingsnis gali iš esmės pakeisti katalikų-ortodoksų dialogo svertus.
Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovui Sviatoslavui Ševčukui, autokefalijos paskelbimas yra natūralus Ukrainos nepriklausomybės siekio pratęsimas. Apie tai jis kalbėjo Romoje spalio 13 d. interviu Arkivyskupą kalbino „Crux“ bendradarbiai John L. Allen Jr ir Ines San Martin.
Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalija yra reikšmingas įvykis šaliai. Kartu ir subtilus procesas, galintis turėti geopolitinį atgarsį. Kaip jį priima Ukrainos katalikų bendruomenė?
Pastarosiomis dienomis tapome liudininkais kelių istorinių momentų, kokių Bažnyčioje nematėme ištisus šimtus metu. Tenka pripažinti, kad dar nesugebėjome iki galo suvokti, kas įvyko. Katalikų bendruomenė yra dalis Ukrainos visuomenės, tad jų jausmai atspindi visuomenės požiūrį. Ore tvyro suvokimas, kad Motina Bažnyčia [Konstantinopolis] parodė savo gydančiąją prigimtį savo vaikams.
Kaip Ukrainos katalikų Bažnyčios atstovas nesijaučiu įgaliotas pateikti kanoninės ar istorinės reikalo interpretacijos, nesu įgaliotas kištis į vidinius Ortodoksų Bažnyčios reikalus, užimdamas kokią nors poziciją ar pasakydamas, kas teisus, o kas klysta.
Tačiau kaip ganytojas, kuriam patikėtas rūpestis sielų gerove, turiu pasakyti, kad per šias pora savaičių tapau liudininku dviejų epochinių įvykių Visuotinėje Kristaus Bažnyčioje, ir jie, mano galva, vienas kitą gerai paaiškina. Tai įvykiai, kurie be jokios abejonės pakreips istorijos vagą ir bus nauji atskaitos taškai Bažnyčios gyvenime.
Tai įvykiai, kurie be jokios abejonės pakreips istorijos vagą ir bus nauji atskaitos taškai Bažnyčios gyvenime.
Kokie jie? Vienas jų, tai faktas, kad Šventasis Tėvas popiežius Pranciškus suteikė bendrystę septyniems Kinijos katalikų vyskupams, kurie iki šiol nebuvo pilnoje regimoje vienybėje su Petro įpėdiniu. Išties, egzistuoja persekiojama pogrindžio Bažnyčia.
Niekaip negaliu pamiršti Šventojo Tėvo ašarų per Sinodo atidarymo Mišias [kai jis kalbėjo apie dalyvaujančius du kinų vyskupus]. Kodėl jis susijaudino? Nes puikiai suprato, kad kalba eina ne apie vyskupus, kuriuos iš pasigailėjimo jis priėmė į pilną bendrystę. Kalbama apie milijonus paprastų tikinčiųjų, paprastų katalikų krikščionių Kinijoje, kurie tokiu būdu sugrįžo į motinos Bažnyčios įsčias.
Žvelgiant iš kanoninės ar politinės perspektyvos, daug kas sprendimą kritikavo. Tačiau kokia jo prasmė? Žmogaus gerovę pastatyti kaip aukščiausią vertybę – virš taisyklių. Žmogus yra svarbesnis už idėjas.
O kitas įvykis?
Kitas – tai Konstantinopolio patriarcho vadovaujamo sinodo sprendimas suteikti bažnytinę bendrystę dviems Ortodoksų bažnyčios struktūroms Ukrainoje, kurios lig šiol buvo vadinamos nekanoninėmis. Tai reiškia, atskirtomis nuo motininės Bažnyčios, tai yra Konstantinopolio, ir visos Ortodoksijos.
Šiuo gestu suteikiama bendrystė su Kristaus Bažnyčia beveik 20 milijonų ukrainiečių, kurie dabar jaučia Motinos Bažnyčios rūpestį.
Visi kalba apie susidūrimą tarp dviejų patriarchatų, juridinį aktą, kuris buvo panaikintas, apie kanoninę teritoriją. Bet niekas nepabrėžia, kad šiuo gestu suteikiama bendrystė su Kristaus Bažnyčia beveik 20 milijonų ukrainiečių, kurie dabar jaučia Motinos Bažnyčios rūpestį.
Kaip jūs aiškinate šiuos du įvykius?
Negaliu įžvelgti nei Konstantinopolio, nei Maskvos patriarcho minčių, tačiau abu gestai man yra panašūs: paprasto ukrainiečio ortodokso gerovė nulėmė Konstantinopolio patriarcho sprendimą. Jau galiu įsivaizduoti patriarcho Baltramiejaus ašaras dėl visų tų žmonių, kurie švęs šį sprendimą.
Nenoriu gilintis į vidinius Ortodoksų Bažnyčios reikalus, jų diplomatiją ir kanoninius disputus. Tačiau kaip ganytojas aš suvokiu, kad pagaliau turime atsakymą į klausimas: ar šie nekanoninių bažnyčių nariai bus išganyti ar ne?
Tik ortodoksai turi visą galią atsakyti į jį. Konstantinopolio Motina Bažnyčia, kuri yra ir mūsų motininė Bažnyčia, atsakė teigiamai.
Jūs sunerimęs, ramus ar nesvetimi abu šie jausmai?
Esu ramus, nes Konstantinopolio Patriarchatas aiškiai išsakė raginimą daryti viską, kad nepasireikštų joks smurtas. Ukrainoje kiekvienas supranta, kad religinė taika svarbi ne tik bažnyčioms, bet visai šaliai. Kas šiandien būtų suinteresuotas provokuoti įtampą, skaldymąsi? Vien Ukrainos priešas, kad parodytų priimto sprendimo katastrofiškumą. Tačiau iš to, ką aš galiu numatyti, paprastuose žmonėse neapčiuopiu jokio noro kovoti. Mes ukrainiečiai esame taikūs žmonės. Mums pagarba kitam yra aukščiausia vertybė.
Žinoma, šis Konstantinopolio sprendimas sukels daugybę klausimų. Šiandien, po ekskomunikos atšaukimo, turime tris bažnyčias, tris paralelines struktūras vienoje teritorijoje ir šią anomaliją reikia gydyti.
Dėl to sekantis žingsnis yra ne autokefalijos įtvirtinimas, o šių trijų bažnyčių susivienijimo procesas.
Manote, kad Ukrainai šiuo metu svarbu susivienijimas, o ne autokefalija?
Ukrainai šiuo metu reikia jos teisių patvirtinimo. Teisės ne vien į nepriklausomą valstybę, bet ir savosios religinės praeities, dabarties ir ateities interpretaciją. Teisės turėti savo balsą, kad Ukrainos žmonių jausmus, džiaugsmus, o taip pat ir baimes girdėtų ne vien viso pasaulio ortodoksai, bet ir Katalikų Bažnyčia.
Būtų labai įdomu, jei Ukrainos ortodoksijos balsas galėtų prisijungti prie pasaulinės ortodoksijos simfonijos, kad jie patys galėtų paliudyti apie savąją tapatybę, o taip pat ir savo istoriją.
Lig šiol kalbėti ortodoksų Ukrainoje vardu vienintelė įgaliojimus turinti pusė buvo Maskvos patriarchatas. Kitas balsas – buvo mūsiškis, Graikų apeigų katalikų, kuris visada pateikdavo kitokį požiūrį, alternatyvią reikalo interpretaciją. Dabar būtų labai įdomu, jei Ukrainos ortodoksijos balsas galėtų prisijungti prie pasaulinės ortodoksijos simfonijos, kad jie patys galėtų paliudyti apie savąją tapatybę, o taip pat ir savo istoriją.
Ar manote, kad nepriklausomos ortodoksijos Ukrainoje susiformavimas pasitarnaus ekumeniniam dialogui su Roma?
Reikia pasakyti, kad šis Konstantinopolio Bažnyčios žingsnis išardė tam tikras ekumeninio dialogo schemas, įsitvirtinusias Šaltojo karo metais. Šiame dialoge Šaltojo karo ir Ostpolitik kontekste pirmasis ir privilegijuotas pašnekovas visada buvo Maskva. Dialogas su visu ortodoksų pasauliu buvo suprantamas šia kryptimi. Dabar jis turi būti permąstomas, ne vien, kaip turėtų būti vykdomas, nes ir patį metodą reikia atnaujinti, bet ir visą koncepciją reikia permąstyti. Juk yra labai įvairių ortodoksiškumo formų.
Būtų įdomu išryškinti įvairias ekumeninio dialogo formas. Iki šiol mes, katalikai, neretai projektavome ortodoksams bažnytinę formą, kuri iš esmės yra katalikiška. O juk neegzistuoja vienalytė ortodoksija, taip kaip egzistuoja viena Katalikų Bažnyčia. Turime įvairias vietines ortodoksų bažnyčias. Būtų klaida vieną iš šių bažnyčių laikyti išimtiniu jų visų atstovu. Manau, kad remiantis Ortodoksijos taisyklėmis, asmuo, į kurį tikrai turime atsižvelgti, yra Konstantinopolio patriarchas, nes jis yra pirmasis tarp lygių.
Tad šis gestas yra ir iššūkis. Sakiau, kad šie du įvykiai ženklina naują erą Visuotinės Bažnyčios istorijoje. Nemanau, kad tai bus lengvas laikotarpis, tačiau, be abejo, įdomus. Tai Šventosios Dvasios impulsas.
Kaip jūsų manymu atsakys Maskva?
Maskvos patriarchatas mąsto geopolitinėmis kategorijomis. Kol kas girdėjome minint vien kanoninės teritorijos terminą, bet ne žmogaus širdies ar sielos teritoriją, kur ir gyvena Dievas. Girdėjome grasinimų, šmeižtų ir ultimatumų kalbą. Sunku pasakyti, kas nutiks, nes man nėra lengva įeiti į šių geopolitinių debatų logiką. Aš vadovaujuosi rūpesčio sielomis logika.
Kol kas girdėjome minint vien kanoninės teritorijos terminą, bet ne žmogaus širdies ar sielos teritoriją, kur ir gyvena Dievas.
Tarp išsakytų grasinimų yra ir nutraukimas bendrystės tarp abiejų patriarchatų. [Pokalbis vyko dvi dienos iki oficialaus bendrystės nutraukimo – red. past.]. Kai kurie Rusijos ortodoksų Bažnyčios ekstremistai jau įspėjo, kad po ekskomunikos ortodoksų schizmatikams Ukrainoje atšaukimo, patį Patriarchatą derėtų ekskomunikuoti ir sukurti naują Konstantinopolio Patriarchatą, nes dabartinis įpuolė į ereziją. Tai žodžiai, patekę į spaudą.
Laukiame oficialios Rusijos Ortodoksų Bažnyčios pozicijos, tačiau galima nujausti, kad ji bus susijusi ne su rūpesčiu sielomis, o su valdžia. Negaliu kalbėtis su tokia logika, aš jos nesuprantu. Man kur kas suprantamesnė Motinos Bažnyčios logika, kuri rūpinasi savo vaikais, kuri pasiruošusi pasiaukoti vardan žmonių, o ne dėl institucijos gėrio.
Šiuo momentu negalime kovoti už savo viešąjį įvaizdį ar galią, už nuosavybę ar teritorijų kontrolę. Turime galvoti apie Bažnyčios motinišką rūpestį savo vaikais Ukrainoje. Ar aš galiu pasmerkti tokią logiką? Ne.
Pagal „Crux“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė
