Išskirtinis interviu su Vatikane esančiu jauniausiu Sinodo ganytoju – Vilniaus vyskupu augziliaru DARIUMI TRIJONIU: „Kuo daugiau dalyvauji susitikimuose su kitų pasaulio šalių atstovais, tuo labiau pamatai, jog Europos žemynas, nepaisant visų pasiekimų ir laimėjimų, yra tik vienas iš kontinentų, kuris neturi teisės primesti vien tik jam savitą mąstymo būdą“.
Sinode dalyvauja ganytojų iš visuomenių, kurios nėra senstančios – iš Afrikos šalių, iš Filipinų. Kokius klausimus kelia šie vyskupai?
Klausimai įvairūs, kaip ir visas Afrikos kontinentas. Viena yra kalbėti apie Šiaurės Afriką, vadinamąjį Magrebo regioną, kuris labiau islamiškas, visai kas kita – apie rytinį, o dar kitoks Afrikos vidurys, Vakarai ar Pietūs. Bendrai žvelgiant, visur išryškėja noras burtis į bendruomenes, bendruomeniškos Bažnyčios poreikis, kurioje būtų labiau atsižvelgta į liturgijos įvairovę: platesnis muzikos ar giedojimo spektras, įvairialypės žmogiškos saviraiškos būdai apeigose. Jų sampratoje žmogus dalyvauja liturgijoje visu savimi, su visais savo jausmais ir judesiais, o ne vien tik intelektualiniu būdu. Ten žmonės išlaikę artimą santykį su gamta, kurioje didžiulė gyvūnijos ir bendrai kūrinijos įvairovė.
Filipinų kardinolas Luisas Antonio Tagle labai jausmingai pradėjo kalbą Sinode ir staiga ją turėjo nutraukti, nes pasakojant asmeninį išgyvenimą iš akių veržėsi ašaros. Daug skurdo, politinė diktatūra. Ypač akcentuota artimo meilės praktikos būtinybė. Filipinuose žmonėms būdingos taip vadinamos liaudies pamaldumo praktikos.
Ar pamatėte skirtumą tarp vyskupų iš Vakarų pasaulio ir Rytų kraštų?
Norėčiau paklausti – o kur randasi Rytai ir Vakarai? Kur tas atskaitos taškas? Jei žvelgsime, jog Europa yra pasaulio centras, tada mūsų žvilgsnis taps labai eurocentriškas, kuris tuo pačiu yra ir egocentriškas. Apskritai labai daug jaučiame eurocentrizmo apraiškų ne tik Bažnyčioje, bet ir toje plotmėje, kuri formuoja pasaulio politinius standartus. Sinode ne kartą buvo akcentuota būtinybė stengtis kaip nors ištrūkti iš eurocentrizmo gniaužtų. Jie pernelyg kietai suspaudę mūsų požiūrį į pasaulį. Kuo daugiau dalyvauji susitikimuose su kitų pasaulio šalių atstovais, tuo labiau pamatai, jog Europos žemynas, nepaisant visų pasiekimų ir laimėjimų, yra tik vienas iš kontinentų, kuris neturi teisės primesti vien tik jam savitą mąstymo būdą.
Sinodo metu klausėtės jaunimo liudijimų. Kas iš jų labiausiai įsiminė?
Viso Sinodo metu buvo skirtas laikas jaunimo pasisakymams. Jaunimas yra degantis, veržlus, norintis tuoj pat viską pakeisti, viską greitai sudėlioti į savo vietas. Tai gražu, stipru, skatina veikti. Dažnai po vienos ar kitos kalbos pasigirsdavo ne tik plojimai, bet kartu ir jaunatviški šauksmai, kas, anot dalyvavusių anksčiau, nebūdinga ankstesniems Sinodams.
Iš kitos pusės, entuziastingi jaunuoliai gali nepastebėti pavojaus, kai jų veržlias pastangas tam tikri lobistai nori panaudoti saviems tikslams. Reikalingas apmąstymas ir pajauta tos nuostabios dovanos Bažnyčioje, kurią perteikia gražus lotyniškas posakis: „sentire cum Ecclesia“ (liet. jausti su Bažnyčia).
Sinodo metu jūs labai aktyvus socialiniuose tinkluose – tiek žodžiais, tiek vaizdais. Kas vyskupų kalbėta apie socialinius tinklus evangelizuojant jaunimą?
Ypač nagrinėjant trečiąją Instrumentum laboris dalį, daug kartų nuskambėjo raginimas socialinius tinklus ir naująsias technologijas plačiau panaudoti evangelizacijos tikslams. Nors iš kitos pusės, netrūko įspėjimų, jog virtualus pasaulis neturi pakeisti realaus. Ypač atkreiptas dėmesys į „hikikomori“ sindromą, kuris pasireiškia asmens izoliacija ir atsiskyrimu nuo visuomenės. Toks žmogus nedalyvauja visuomenės gyvenime, bet užsidaro savo kambaryje ir virtualioje erdvėje bando realizuoti savo „aš“. Buvo paminėta, jog yra ne vienas atvejis, kai tokie žmonės miršta nuo visiško išsekimo, dienas ir naktis praleisdami prie kompiuterio.
Natūralu, jog negalima nukrypti į kraštutinumus: ar tai būtų per didelis prisirišimas prie socialinių tinklų, ar visiškas jų ignoravimas ir laikymas „velnio išmislu“. Krikščionybė visada akcentavo saikingumo svarbą, kurį galėtume įvardinti lotynišku žodžiu „sobrietas“.
Labai įdomu, jog raginimas labiau naudoti socialinius tinklus ir interneto galimybes, sklido iš vyskupų, kurie atstovauja Aziją. Tuo tarpu, mane nustebino, jog daugiausia atsakymų į Sinodo klausimyną buvo sulaukta iš Ugandos jaunimo.
Labai svarus ir reikšmingas buvo vysk. R. Barrono pasidalinimas savo darbo grupės įžvalgų sinteze. Svarbiausias dalykas, ugdant jaunimą – kelias link šventumo. Šioje srityje atsiskleidžia kitos plotmės – atsivertimas, dvasingumas, atsigręžimas į kitą, kuriame, kaip mini šv. Tomas Akvinietis, atsiskleidžia meilė, kitam trokštanti gero. Ugdyti šventume reiškia nebūti užsidariusiame vien dvasinio lavinimo srityje. Tai reiškia, jog turime jaunimą ruošti būti šventais sekuliariame pasaulyje. Turime ruošti katalikiškomis vertybėmis užangažuotus gerus teisininkus, žurnalistus, verslininkus, bendruomenių lyderius. Negalime užmiršti liturgijos ir evangelizacijos vaidmens. Mūsų pamaldoms reikia dvasios ugnies, šlovinimo ir vidinio išgyvenimo. Neturime užmiršti socialinių medijų. Tiek Facebook, tiek Yotube, tiek kitos internetinės priemonės leidžia evangelizuoti jaunimą dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas savaitėje. Kodėl nepanaudoti technologijų, kad būtų sėjamas Dievo Žodis? Svarbu, kad visa kame būtų kryptis Kristaus link, šventumo link.
Vyskupas Robertas Barronas sakė, jog šiandien kalbant jaunimui reikia atnaujinti apologetiką. Apologetai buvo pirmųjų amžių krikščionys, argumentavę krikščionybės pagrįstumą tarp išsilavinusių pagonių. Ar jums neatrodo, kad mes dažnai jaunimą per daug išskiriame, gal jiems kaip tik reikėtų kalbėti kaip brandiems žmonėms ir nesistengti dalykų per daug adaptuoti?
Manyčiau, jog kiekvienai amžiaus kategorijai reikalingas savitas perteikimo būdas. Paprasta pedagogika. Juk ir Kristus skelbė Evangeliją, atsižvelgdamas į savo klausytojų grupę. Vieniems kalbėjo pavyzdžiais, kitiems negailėjo griežto žodžio. Kiekvienam savitas būdas. Dėmesio reikia visiems, bet šiuo metu Sinode kalbame apie jaunimą, todėl nagrinėjame tuos lūkesčius ir iššūkius, kurie labiau juos paliečia.
Aš matyčiau dar ir kitą aspektą, kuris mane neramina. Dvasininkų mažėjimas, aptarnaujamų parapijų skaičiaus didėjimas, dvasininkų ir katechetų psichologinis ir emocinis nuovargis, kunigų demotyvacija ruoštis pamokslams, matant ištuštėjusius kaimo bažnyčių suolus ar sunkiai prigirdinčius tikinčiuosius. Ir iš kitos pusės, vis augantis reikalavimas skirti daugiau dėmesio vienai ar kitai grupei. Kaip čia atrasti „aukso vidurį“?
Visi suprantame, jog Evangeliją reikia skelbti uoliai ir entuziastingai. Bet kur gauti to parako, kuris uždegtų mus visus dar didesnei liepsnai? Todėl Sinode labai dažnai skambėjo, atrodo, toks paprastas, bet kartu labai svarbus dalykas – dvasingumo paieškos ir sakramentų šventimo svarba. Turime vėl grįžti prie tų syvų, kurie mus maitina, nes vien aktyvi išorinė veikla mūsų neišgelbės.
Kaip sakė t. Antonio Spadaro SJ, Dievas nėra Google Dievas, kuris atsako vienu paspaudimu internete. Dažnai mes norime vienu klavišo paspaudimu išspręsti visus savo klausimus ir gauti gražų Bažnyčios paveikslą, kaip Instagram paveikslėlį. Tai nerealu. Reikia daug asmeninių pastangų. Reikia vidinės maldos, reikia atsiremti į gilesnį Šv. Rašto suvokimą, kad galėtume suprasti, ką šiandien Viešpats mums nori pasakyti.
Geriausiai jaunimui gali kalbėti pats jaunimas, nes jis labiausiai jaučia, ko šiandien reikia. Todėl iškyla vis didesnis poreikis iš paties jaunimo – reikia jaunų palydėtojų, kurie būtų užsidegę patys ir kitiems padėtų rasti kelią Kristaus link. Bažnyčiai reikia jaunų rankų ir širdžių, kurios nebijotų dalintis savo asmeniniu tikėjimu.
Pasirodžius Sinodo darbiniam dokumentui (lot. instrumentum laboris) pasigirdo kritikos, kad jame per daug koncentruojamasi į jaunimo situaciją, bet nesimato Bažnyčios kaip mokytojos vaidmens – tarsi manoma, kad problemas reikia priimti, o ne spręsti skelbiant evangelinę žinią. Ką jūs apie tai manote, ar jautėsi tokių tendencijų, ar buvo kokių nors susidūrimo taškų vyskupų diskusijose?
Bažnyčia visada buvo ir liks ta, kuri turi skelbti Kristaus mokslą. Tai yra uo jos evangelizacinės prigimties neatskiriama misija n. Tačiau Bažnyčią sudarome mes, visi tikintieji, kiekvienam yra skirtos savitos dovanos ir uždaviniai. Noras labiau pažinti jaunimo situaciją, pajusti tą aktualų pulsą, kviečia Bažnyčią vis labiau įsiklausyti į tuos Evangelijos adresatus, į kuriuos nukreiptas Dievo Žodis. Dažnai Sinode girdėjosi raginimas, jog ruošiamas galutinis dokumentas yra ne tik jaunimui kaip pasyviems klausytojams, bet kartu su jaunimu.
Ką jūs asmeniškai išsivežate iš Sinodo jaunimui? Kokių įžvalgų gavote, kurios buvo naujos, anksčiau apie tai nesusimąstėte?
Visų pirma, man, vos pradedančiam vyskupystės kelią, šis Sinodas buvo Dievo dovana. Buvau pats jauniausias tarp pasaulio vyskupų ir tai mane maloniai nustebino. Pats buvimas Sinode, galimybė nuolat jausti Popiežiaus artumą, gyventi Santa Marta namuose Vatikane ir matyti Šventojo Tėvo betarpišką paprastumą, bendraujant su žmonėmis; galimybė iš arti pamatyti, dirbti darbo grupėse su ryškiausiais Bažnyčios teologais, vienuolynų vyresniaisiais, praturtino mano pasaulėžiūrą. Apskritai, šį Sinodą išgyvenau kaip apmąstymų ir rekolekcijų laiką. Neįkainojama Dievo dovana kiekvieną vakarą su Rožiniu rankoje vaikščioti po ramybės oazę – Vatikano sodą, kuriame kaskart vis atrasdavau naujų dalykų.
Sinodo diskusijos praturtino Bažnyčios universalumo supratimu: iš vienos pusės, koks tas mažas pasaulis ir iš kitos pusės, koks jis turtingas visomis prasmėmis. O ką planuoju daryti ar kalbėti ateityje, pirmas uždavinys, leisti Dvasiai veikti manyje. Nesusikurti kažkokių stereotipinių barjerų, tiesiog, stengtis gyventi Viešpaties Dvasia. O Ji duos atsakymų, kai jų reikės...
Kuo daugiau dalyvauji susitikimuose su kitų pasaulio šalių atstovais, tuo labiau pamatai, jog Europos žemynas, nepaisant visų pasiekimų ir laimėjimų, yra tik vienas iš kontinentų, kuris neturi teisės primesti vien tik jam savitą mąstymo būdą.
