Šv. Jonas iš Kapistrano gimė 1386 m. italės ir vokiečio šeimoje, Kapistrano kaimelyje, netoli Akvilos, Italijoje.
Baigęs teisės studijas Perudžijos mieste, liko ten dešimčiai metų dirbti teisininku. 1412 m. buvo paskirtas Perudžijos valdytoju. Kai Perudžija kariavo su Malatesta, tapo kaliniu ir patyrė regėjimą, kuriame šv. Pranciškus iš Asyžiaus jį kvietė stoti į savo ordiną. Tad po karo palikęs sužadėtinę ir turtus, praėjęs bandomąjį pašaukimo laikotarpį, Jonas buvo priimtas brolių, gyvenusių Perudžijos kalne.
1416 m. jis apsivilko pranciškonišką abitą ir davė įžadus. Po to pradėjo studijuoti teologiją. Pirmasis jo mokytojas buvo šv. Bernardinas iš Sienos. Mokėsi jis ir su Jonu iš Markos, kuris vėliau taip pat buvo paskelbtas šventuoju.
1418 m., priėmęs kunigystės šventimus, pradėjo keliauti po įvairias Italijos provincijas ir sakyti pamokslus. Jo apaštalavimas davė gausių vaisių – nemažai atsivertimų ne vien tik tarp eretikų, bet ir tarp žydų – atvertė į katalikybę vienos sinagogos vyresnįjį bei kelias žydų bendruomenes.
Nuo 1426 m. gaudavo nemažai įvairiausių Šventojo Sosto pavedimų. Tad jam teko lankytis Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje bei Rytų Europoje.
1453 m. Lenkijoje, karaliaus Kazimiero IV prašymu ir Šventajam Sostui laiminant, įkūrė Observantų ordiną (pranciškonai, griežčiau besilaikantys ordino regulos). Pirmasis jų vienuolynas Krokuvoje buvo pavadintas neseniai (1450 m.) kanonizuoto observanto šv. Bernardino iš Sienos vardu. Dėl to žmonės vienuolyne gyvenančius observantus vadino bernardinais. Šis vardas Jonui ir kitiems broliams patiko, todėl paskui ir kitur – Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje ir Lietuvoje – įsikūrę jie vadinosi bernardinais, nors oficialiai turėjo vadintis mažesniaisiais broliais observantais.
Šis bernardinų šventasis aplankė ir Šventąją Žemę, kur vedė derybas su armėnais dėl galimybės susivienyti su Romos Katalikų Bažnyčia. Jis net buvo prisikvietęs keletą jų atstovų į ekumeninį Florencijos susirinkimą.
Panašiai kaip šv. Bernardinas iš Sienos, šv. Jonas Kapestranas drąsiai skleidė pamaldumą. Dažnai jis vaizduojamas rankose laikantis bernardinišką Kristaus Karaliaus monogramą. Ne kartą popiežių įgaliotas vykdavo į įvairias Italijos vietoves ginti savo mokytojo šv. Bernardino iš Sienos, nes pastarasis, skleisdamas pamaldumą Jėzaus vardui, buvo kaltinamas erezija.
Ypatingą meilę jautė šv. Kryžiui. Greičiausiai todėl buvo toks garsus ir gerbiamas pamokslininkas tarp kryžiuočių. Atvykęs į Vengriją, buvo jų vadovybės iškilmingai sutiktas ir ten, netoli sostinės Budos, aukodamas šv. Mišias išvydo regėjimą, kad dėl Jėzaus vardo ir šv. Kryžiaus krikščionys pasieks pergalę prieš turkus. Taip ir įvyko. Kapestraniečiui meldžiantis ir laikant iškėlus bernardinišką monogramą, maždaug keturi tūkstančiai kryžiuočių karių, tardami Jėzaus vardą, stojo į mūšį su turkais ir privertė juos pasitraukti kartu su sužeistu jų vadu Mahometu II. Taip pat žinoma, kad savo malda ir įkvepiančiu žodžiu Jonas prisidėjo prie Europai reikšmingos pergalės 1456 m. Belgrado mūšyje, kurio metu buvo nugalėti turkai.
Šv. Jonas iš Kapestrano mirė septyniasdešimties metų 1456 m. spalio 23 d. Iloko miestelyje, Kroatijoje, praėjus vos trims mėnesiams po įspūdingai pasiektos pergalės Belgrade.
Nors daug keliavo ir gyveno aktyvų gyvenimo būdą, šv. Jonas paliko gana daug rankraščių (aštuoniolika tomų keturiais rinkiniais ir apie aštuonis šimtus laiškų) – svarbių Renesanso pradžios istorijos šaltinių.
1690 m. popiežius Aleksandras VII paskelbė jį šventuoju.
Vertė br. Ramūnas Mizgiris OFM
