Nepaisant griežtos Rusijos reakcijos ortodoksų patriarchui tęsiant planus pripažinti nepriklausomą Bažnyčią Ukrainoje, Katalikų Bažnyčios vadovai Rytų Europoje laikosi atokiai nuo šio vidinio ortodoksų ginčo. Tačiau katalikų pasauliečiai ekspertai sutaria, kad konfliktas gali turėtų reikšmingų pasekmių visam regionui, o kartu ir iškels klausimų apie katalikų ir ortodoksų tarpusavio santykių ateitį.
„Kalbant griežtai, tai nėra tikras konfliktas: ekumeninis patriarchatas atlieka savo kanonines pareigas – pripažinti nepriklausomą Bažnyčią, o Rusijos ortodoksai tam prieštarauja“, – sako Marcinas Przeciszewskis, Lenkijos Katalikų Bažnyčios naujienų agentūros KAI vadovas. „Žinoma, tai nėra mūsų Bažnyčios ar Vatikano reikalas, ir jie oficialiai nepasisakys šiuo klausimu. Tačiau katalikai tokiose šalyse kaip mūsų, be abejo, nori, kad Ukraina būtų visiškai suvereni, o tokia nebus tol, kol dalis jos Bažnyčios ir toliau priklausys nuo Maskvos patriarchato.“
Ortodoksai krikščionys, daugiausia susitelkę Rytuose, nominaliai sudaro apie 70 procentų Ukrainos 44 milijonų gyventojų. Po 1991 metais įvykusio sovietų valdymo žlugimo, įvyko pasidalinimas. Dalis bažnytinės hierarchijos ir toliau priklauso Maskvai, o dvi atskilusios mažesnės bendruomenės sudaro Kijevo patriarchatą ir Ukrainos autokefalinę Bažnyčią. Nė vienos iš jų kol kas nėra pripažinusi ortodoksų vadovybė užsienyje.
Ukrainos graikų apeigų katalikai ir Romos katalikai sudaro apie dešimtadalį Ukrainos populiacijos. Graikų apeigų katalikai, kurie išlaikė Rytų ritą ir ištikimybę Romai, ortodoksų lyderių paniekinamai buvo vadinami „unitais“ ir patyrė žiaurių persekiojimų po to, kai jų Bažnyčia buvo uždrausta 1946 m.
Kvietimas steigti vieningą, nepriklausomą Ukrainos ortodoksų Bažnyčią pasigirdo ypač po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Balsai vis stiprėjo, kai kruvina Rusijos palaikomų separatistų operacija išsiplėtė Rytų Ukrainoje, nusinešdama daugiau nei 10 000 gyvybių, o šimtus tūkstančių privertusi pasitraukti iš savo gimtųjų vietų.
Kijevo patriarchatas palaikė Ukrainos provakarietiškas aspiracijas. Jo vadovą Filaretą Denisenką Rusijos Bažnyčia paskelbė eretiku 1990 m. Tuo tarpu su Maskva save siejanti Bažnyčia palaikė artimus ryšius su Rusija ir atmetė nepriklausomybės siekius.
Įtempta religijos ir geopolitikos sąveika ypač išryškėjo liepą, minint Kijevo Rusios, iš kurios susiformavo dabartinė Rusija ir Ukraina, krikšto 1030-ąsias metines. Tuo tarpu, kai Ukrainos politikai su prezidentu Petro Porošenka priešakyje dalyvavo minėjimuose Kijeve drauge su Filaretu ir kitais atsiskyrusiais vadovais, Rusijos patriarchas Kirilas įvykį pažymėjo Maskvos Raudonojoje aikštėje su prezidentu Vladimiru Putinu, dėkodamas Ukrainos ortodoksams už „drąsą likti ištikimiems“ Maskvai, nepaisant „žmonių giminės priešų“.
Nuo tada Porošenka ir kiti Ukrainos politikai rėmė nepriklausomos Bažnyčios raginimus, kreipdamiesi į ekumeninį Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų Stambule.
Turėdamas garbės pirmumą tarp kitų 14 svarbiausių pasaulio Ortodoksų Bažnyčių, Baltramiejus tradiciškai teigė savo teisę pripažinti ir patvirtinti naujas bažnyčias. Kai jis išsakė esąs pasirengęs suteikti Ukrainai reikalingą „autokefalijos tomosą“, Maskvos patriarchatas įsiuto, įspėdamas, kad jo nariai priešinsis kiekvienam mėginimui perimti vienuolynus ar parapijas.
Rugsėjo pradžioje disputas pasiekė kulminaciją, kai Baltramiejus paskyrė du ortodoksų egzarchus, arba vyskupus, prižiūrėti, kaip rengiamasi sukurti nepriklausomą Ukrainos Bažnyčią. Egzarchai buvo paskirti praėjus savaitei po nepavykusio susitarimo su Rusijos Kirilu per trijų valandų pokalbį Stambule.
Šventasis Rusijos Bažnyčios sinodas atsakė rugsėjo 14-ąją, paskelbdamas pareiškimą, kuriuo Baltramiejaus sprendimus įvertino kaip „didžiulį bažnytinių įstatymų pažeidimą“ ir suspenduodamas bet kokią „eucharistinę bendrystę“ su ekumeniniu patriarchatu.
Ukrainos ortodoksai Maskvos jurisdikcijoje buvo nuo 17 amžiaus, pabrėžė sinodas. Baltramiejus praras savo garbės pirmumą, jei ir toliau „kišis“.
„Pikta ir klastinga Konstantinopolio politika kenkia ne tik rusų stačiatikybei, bet ir visam ortodoksų pasauliui“, – televizijos kanalui Rossiya-24 sakė Rusijos Bažnyčios užsienio reikalų vadovas metropolitas Ilarionas Alfejevas.
„Pikta ir klastinga Konstantinopolio politika kenkia ne tik rusų stačiatikybei, bet ir visam ortodoksų pasauliui“, – televizijos kanalui Rossiya-24 sakė Rusijos Bažnyčios užsienio reikalų vadovas metropolitas Ilarionas Alfejevas.
„Siūlomas kelias iš tiesų yra kitos vietinės Bažnyčios teritorijos apiplėšimas. Štai kodėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčia Konstantinopolio veiksmus vertina kaip invaziją į savo kanoninę teritoriją, mėginimą užgrobti jos kaimenę.“
Rusijos hiperbolę ekumeninio patriarchato atstovas arkivyskupas Jobas Getcha atmetė kaip „gėdingą“, sakydamas, kad Maskvos pretenzijos „vadovauti religiniam gyvenimui Ukrainoje“ yra „nepagrįstos bei netinkamos“, ir apkaltino Ilarioną bei kitus siekiu savo šiurkščiais žodžiais „įbauginti ortodoksų pasaulį“.
„Konstantinopolis nesikiša į kitos Bažnyčios reikalus – jis veikia savo kanoninėje erdvėje“, – sakė Getcha Ukrainos naujienų agentūrai „Cerkvarium“. – Ukraina jau nebėra Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos dalis, o jei dėl beveik 30 metų trukusio padalijimo milijonai žmonių liko atskirti nuo bet kurios kanoninės Bažnyčios, ekumeninis patriarchatas privalo imtis atitinkamų veiksmų.“
Katalikai: „Tai vidinis ortodoksų reikalas“
Šią vasarą atrodė, kad kyla pavojus katalikams būti įtrauktiems į ginčus, taip statant į pavojų santykius, kurie šiek tiek atšilo 2016 m. po popiežiaus Pranciškaus istorinio susitikimo su Kirilu Havanoje.
Per Kijevo Rusios jubiliejų Kirilas skundėsi dėl „atskilusių grupių ir uniatų“, o ištikimas patikėtinis Ilarionas rimtai perspėjo apie galimą kraujo praliejimą, naujienų agentūrai „Interfax“ sakydamas, kad autokefalijos siekius skatina „schizmatikų struktūros ir graikų katalikai“, vildamiesi, kad daugiau ukrainiečių prisijungs prie Romos.
Gegužės mėnesį Pranciškus patikino Ilarioną, viešėjusį Romoje su didele rusų ortodoksų delegacija, kad Katalikų Bažnyčia pripažįsta „tik vieną patriarchatą“ ir nesikiš „į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vidaus reikalus ar politinius klausimus“.
Teiginius apie katalikų įsitraukimą griežtai atmetė Rytų apeigų Katalikų Bažnyčios vadovas, arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas.
„Nors palaikome broliškus ryšius su Ortodoksų Bažnyčiomis ir negalime būti abejingi jų vidinėms žaizdoms, mes niekada nesikišome į šiuos skausmingus ortodoksų susiskaldymus.“
„Kadangi diskusijos apie savireguliavimą sukelia vis didesnę konfrontaciją tarp Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų, kartais susidaro įspūdis, kad yra noras į konfliktą įvelti ir Katalikų Bažnyčią“, – sakė S. Ševčukas birželį Lenkijos KAI agentūrai. „Tačiau nors palaikome broliškus ryšius su Ortodoksų Bažnyčiomis ir negalime būti abejingi jų vidinėms žaizdoms, mes niekada nesikišome į šiuos skausmingus ortodoksų susiskaldymus.“
Kiti katalikų atstovai buvo tokie pat atsargūs.
Spalio pradžioje Rusijos katalikų vyskupų konferencijos santykių su kitų konfesijų krikščionimis vadovas vyskupas Kirilas Klimovičius užtikrino NCR, kad stačiatikių tarpusavio ginčas Rusijos katalikų „visiškai neliečia“.
Rugsėjo 26 d. pareiškimu Vatikano nunciatūra Kijeve paneigė Ukrainos vyriausybės teiginį, kad Šventojo Sosto tarpvalstybinių santykių sekretorius, arkivyskupas Paulas Gallagheris palaikė nepriklausomos Stačiatikių Bažnyčios sukūrimą, kalbėdamasis su Ukrainos užsienio reikalų ministru Paveliu Klimkinu, ir pabrėžė, kad Vatikanas niekaip „neketina“ vertinti „vidinio Ortodoksų Bažnyčios klausimo“.
Maskvos valstybinio universiteto profesorius katalikas Viktoras Khroulas ir buvęs katalikų laikraščio redaktorius abejoja, ar kuris nors katalikų hierarchas galėtų būti rimtai apkaltintas, žinant popiežiaus pastarojo meto siekius pagerinti ryšius su Kirilu, o kartu ir jo tradiciškai šiltus santykius su Baltramiejumi. Tiesa, katalikams gali tapti sunkiau rasti ortodoksų partnerių, pripažįsta Khroulas, jei stačiatikių vadovai bus dar aršiau susiskaldę.
Khroulas pažymi, kad katalikams Ukrainoje jau kyla nemenkų sunkumų dirbant su ortodoksais socialiniuose ir labdaros projektuose. Šie sunkumai gali atsispindėti tarptautiniu mastu, nes priešiškos ortodoksų delegacijos atsisako drauge teikti pagalbą krikščionims Artimuosiuose Rytuose ar ilgalaikėje Tarptautinėje katalikų ir ortodoksų teologinio dialogo komisijoje.
„Kirillas, Ilarionas ir kiti nuolat kaltindavo katalikus prozelitizmu Rusijoje ir Ukrainoje, tačiau tokių kaltinimų pastaruoju metu nesigirdėjo, – sakė Khroulas NCR. – Tačiau būtų žalinga, jei santykiams su katalikais būtų suteiktas žemesnis rangas dėl to, kad ortodoksai susitelkia vien į savo vidines problemas.“
Anapus Maskvos retorikos
Przeciszewskis, Lenkijos KAI direktorius, mano, kad Ilariono ir kitų kurstomoji retorika turėtų būti priimama su sveiko proto žiupsneliu. Lygiai kaip ir Rusijos Bažnyčios nuolatinis dėmesys savo teisinėms bei kanoninėms teisėms – principui, kuris, jei būtų taikomas pažodžiui, visam laikui užblokuotų visus pokyčius.
Panašiai pasipiktinęs Maskvos patriarchatas reagavo, kai maža Stačiatikių Bažnyčia Lenkijoje 1918 m. tapo nepriklausoma, pažymi P. Przeciszewskis, ir kai Estija patvirtino savo autonomiją 1990-aisiais po sovietmečio žlugimo.
Kiekvienu atveju, nepaisant visos piktos retorikos, situacija greitai normalizavosi. Jokia teisinių ir kanoninių argumentų suma negali pakeisti fakto, kad dabar ukrainiečiai yra nepriklausomi ir suverenūs ir turi teisę į savo Bažnyčią.
Jokia teisinių ir kanoninių argumentų suma negali pakeisti fakto, kad dabar ukrainiečiai yra nepriklausomi ir suverenūs ir turi teisę į savo Bažnyčią.
„Žmonės, panašūs į Ilarioną, bando išgąsdinti pasaulį kalbėdami apie baisias pasekmes – tai baimės politika, kurią įprastai naudoja Maskva, – sakė P. Przeciszewskis. – Iš tikrųjų, net jei Maskva grasina pasitraukti iš visko, tai nereiškia, kad taip ir bus. Ryšiai su Vatikanu ir Katalikų Bažnyčia yra svarbūs Rusijos valstybei ir Bažnyčiai, siekiant sustiprinti savo pozicijas pasaulyje. Niekas nėra suinteresuotas nutraukti juos, ypač tada, kai popiežius Pranciškus demonstruoja tokį geranoriškumą.“
Kad ir kaip būtų, ukrainiečiai toliau siekia įgyvendinti savo planus dėl ortodoksų nepriklausomybės, kuri šiek tiek priartėjo spalio 11 d., kai Visuotinis patriarchatas paskelbė dekretą, kuriuo buvo panaikinta Maskvos trijų amžių senumo jurisdikcija stačiatikių krikščionims Ukrainoje ir oficialiai atkūrė savo misiją Kijeve.
Trumpas penkių punktų dokumentas patvirtino Baltramiejaus ketinimą tęsti nepriklausomybės suteikimą ir teigė, kad jis taip pat priėmė Filareto ir Makarijaus Maletycho, dviejų atsiskyrusių Bažnyčių lyderių, prašymus būti kanoniškai atkurtiems, o jų vadovaujamų bendruomenių narius sugrąžinti į visišką ortodoksišką bendrystę. Jis ragino visas puses nesisavinti viena kitos Bažnyčių ir nuosavybės, taip pat išvengti „smurto ir atsakomųjų veiksmų“.
Kaip tikėtasi, Rusijos stačiatikių Šventasis sinodas reagavo patvirtindamas savo rugsėjo sprendimą nutraukti santykius, o Ilarionas pasmerkė Konstantinopolio veiksmus kaip „grobuonišką“ bažnytinės vienybės pažeidimą.
Porošenka pažadėjo apsaugą krikščionims, prisijungiantiems prie naujosios Bažnyčios, įsitikinęs, jog tai parodys, kad „jokia valstybė, o juo labiau užsienio, negali kištis į Ukrainos vidaus bažnyčios reikalus“.
„Ekumeninio patriarcho atstovai man užtikrino, kad autokefalijos suteikimo procesas artėja prie pabaigos. Esu įsitikinęs, jog išjudinome šį istorijos ratą tiek, kad jau nebegalima grįžti atgal“, – sakė prezidentas Ukrainos Aukščiausioje Radoje spalio pradžioje.
„Mūsų valstybė gerbs pasirinkimą tų, kurie nusprendžia likti Bažnyčios struktūroje, kuri išlaiko vienybę su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia. Bet aš taip pat garantuoja, kad valstybė gins kunigų ir pasauliečių, kurie savanoriškai nusprendžia pasitraukti iš priklausomybės nuo Maskvos, teises.“
Tuo tarpu įtampa tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų nemažėja.
Kirilas: „Ukrainos valdžia – neteisėta“
Kai rugpjūčio 31 d. Graikų ortodoksų naujienų agentūra paskelbė Baltramiejaus ir Kirilo susitikimo pokalbio išrašą, atsiskleidė faktas, kaip Rusijos delegacija atmetė pačią idėją apie „atskirą Ukrainos tautą“, primygtinai reikalaudama, kad Porošenkos vyriausybė netrukus būtų išstumta Rusijos remiamų separatistų.
„Autokefalijos suteikimas Ukrainos Bažnyčiai yra ne tik Konstantinopolio Bažnyčios reikalas, jis liečia visus ortodoksus“, – sakė Kirilas Baltramiejui, teigiama išraše. „Žmonės, perėmę valdžią per perversmą Maidano periodu, reikalauja autokefalijos, siekdami sustiprinti savo valdžią, kurią jie užėmė nelegaliai. Štai kodėl jie siekia paramos ir prestižo iš ekumeninio patriarchato.“
Baltramiejus tokius teiginius atmetė, tvirtindamas, kad dabar ukrainiečiai nori „visiškos religinės laisvės, taip kaip yra pasiekę politinę“.
Baltramiejus apkaltino Ilarioną, kuris lydėjo Kirilą, „sąmoningai melavus“ ir teigus, kad jis priėmė kyšius iš Porošenkos. Jis perspėjo, kad Ilariono „nuolatinis agresyvus ir priešiškas požiūris“ pakenks Maskvos patriarchato pozicijai.
Bendras tyrimas, kurį rugsėjį atliko Kijevo „Razumkovo“ ir „Socis“ apklausų centrai ir kurio duomenis paskelbė Ukrainos „Religinių naujienų tarnyba“, rodo, kad Ukrainos ortodoksų parama su Maskva siejamai Bažnyčiai nukrito iki 16,9 proc., o 45,2 proc. dabar tapatina save su atsiskyrusiu Kijevo patriarchatu.
Tačiau Kirilas paragino kitus stačiatikių vadovus priešintis „vienašališkiems ekumeninio patriarchato veiksmams ir palaikyti dabartinį status quo, kai Ukraina „yra Rusijos Bažnyčios teritorijos dalis.
Pikti komentarai tęsiasi
Spalio pradžioje Ukrainos su Maskva susijusios Bažnyčios atstovas Vasilijus Anisimovas kaltino Baltramiejų, kad šis šliejasi prie graikų apeigų katalikų „kruvinoje sąjungoje su Vatikanu“, o laikraščio interviu Ilarionas apkaltino jį „sąmoningu ir atviru galios primetimu per popiežiškas pretenzijas“.
Maskvos universiteto profesorius Khroulas mano, kad geriausias katalikų atsakymas – malda už krizės pabaigą, taip pat laikymasis atstu nuo konfliktuojančių pusių.
„Mes tikrai susidursime su sunkumais bendraudami ateityje, – sakė Khroulas NCR. – Bet galbūt kai kurie ortodoksai dabar palankiau žiūrės į Katalikų Bažnyčią, matydami, kaip jos vidinė vienybė, nepaisant apeigų bei tradicijų įvairovės, kontrastuoja su giliais konfliktais tarp jų Bažnyčių.“
Przeciszewskis yra įsitikinęs, kad Ukrainos ortodoksai turi teisę į autokefaliją, o Ekumeninis patriarchas – teisę ją suteikti. Jis mano, kad Maskvos patriarchato pozicija prieštarauja ortodoksų principams ir tik išryškina jos glaudų tapatinimąsi su Rusijos valstybės interesais.
„Maskvos patriarchato pozicija prieštarauja ortodoksų principams ir tik išryškina jos glaudų tapatinimąsi su Rusijos valstybės interesais."
„Dabar, kai Ukraina yra nepriklausoma šalis, ortodoksų tradicija reikalauja, kad Bažnyčia taip pat būtų nepriklausoma, – neegzistuoja jokio pateisinimo, kodėl ji turėtų likti Maskvos jurisdikcijoje, – sakė jis NCR. – Tačiau šį klausimą turėtų išspręsti pasaulinė ortodoksų bendruomenė – tai neturėtų turėti įtakos santykiams su Vatikanu ir Katalikų Bažnyčia. Juo labiau, nepaisant visų triukšmingų protestų, tai neturėtų sukelti trečiojo pasaulinio karo.“
Pagal „National catholic reporter“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė
