Spalio 17 bendrojoje audiencijoje šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Dievo įsakymus, apie dešimt Dievo Žodžių, ir perskaitė antrąją katechezę apie Penktąjį Dievo įsakymą „Nežudyk!“. Pirmojoje šiam įsakymui skirtoje katechezėje Šventasis Tėvas pabrėžė kokia brangi ir šventa yra žmogaus gyvybė Dievo akyse. Tačiau Jėzus apreiškia dar gilesnę šio įsako prasmę, kaip liudija audiencijos pradžioje perskaitytos šios Evangelijos pagal Matą eilutės:
„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 21-24).
Taigi, pyktis, iškeikimas ir panieka taip pat yra žmogžudystės formos. Neveltui apaštalas Jonas rašo: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“ (1 Jn 3,15).
O mes, – kalbėjo popiežius, – esame įpratę plūsti, tai tiesa. Iškeikti taip lengva, kaip įkvėpti oro. Bet Jėzus mums sako – „sustok, nes keikimas kenkia, žudo“. Arba panieka: „aš tokius žmones, tokius dalykus niekinu“. Tai vienas iš būdų nužudyti asmens orumą. Kaip būtų gražu, kad šis Jėzaus mokymas įeitų į mūsų protą ir širdį, kad kiekvienas iš mūsų pasakytų – „niekada nieko nekeiksiu“. Tai geras pažadas, nes Jėzus mums sako: – „jei niekini, keiki, neapkenti – žudai“.
Joks žmogiškas kodeksas nesugretina tokių skirtingų veiksmų, vertindamas juos vienodai. Jėzus yra nuoseklus, kviesdamas nutraukti aukojimą šventykloje, jei atsimenamas kivirčas su broliu. Ir mes, eidami į Mišias, turime laikytis tokio pat susitaikinimo su kitais žmonėmis nusiteikimo. Tačiau daug kartų laukiant Mišių pradžios yra plepama ir blogai kalbama apie kitus. Taip negalima daryti. Atsiminkime, kad Jėzus keiksmą, panieką, neapykantą prilygino žudymui.
Ką nori pasakyti Jėzus taip išplėsdamas Penktojo Žodžio apibrėžtį? Žmogaus gyvenimas yra kilnus ir jautrus, jo vidinis "aš" nėra mažiau svarbus už jo fizinį būvį. Juk pakanka netinkamos frazės, kad užgautume nekaltą vaiką. Pakanka šalto gesto, kad sužeistume moterį. Pakanka nepasitikėjimo, kad sudaužytume jaunuolio širdį. Pakanka abejingumo, kad sunaikintume vyrą. Abejingumas žudo. Tai tarsi sakyti kitam – „man esi miręs“, nes jį nužudei savo širdyje. Nemeilė yra pirmasis žingsnis žudymo link, o nežudymas yra pirmasis žingsnis meilės link.
Biblijos pradžioje skaitome baisią iš pirmojo žmogžudžio, Kaino, burnos išėjusią frazę. Į Viešpaties klausimą, kur yra jo brolis, Kainas atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4,9). Taip kalba žudikai: tai manęs neliečia, tai tavo problema ar panašiai. Pabandykime atsakyti į šį klausimą: ar esame savo brolių sargai? Taip, esame! Esame vienas kito sargai!
Žmogaus gyvenimui reikia meilės. O kokia meilė yra tikra? Tokia, kokią mums parodė Kristus: tai yra gailestingumas. Negalime gyventi be meilės, kuri atleidžia, kuri priima padariusįjį mums bloga. Nei vienas iš mūsų neišgyvena be gailestingumo, visiems reikia atleidimo. Jei žudyti reiškia sunaikinti, užgožti, pašalinti ką nors, tai nežudyti reiškia sergėti, vertinti, įtraukti. Ir atleisti.
Niekas neturi apsigauti manydamas, jog „esu be priekaištų, nes niekam nekenkiu“. Toks yra grindinio akmuo ar augalas, bet ne žmogus. Iš žmogaus prašoma daugiau. Jis turi vykdyti gėrį, kuris yra parengtas kiekvienam iš mūsų, kiekvienas turi vykdyti savo gėrį, kuris mus visiškai padaro savimi. "Nežudyk!" yra kvietimas mylėti ir būti gailestingiems, kvietimas gyventi taip, kaip Viešpats Jėzus, atidavęs gyvybę už mus ir prisikėlęs.
„Nežudyk!“ – ne vien kūno, bet ir vidujumo
"Kartą, - priminė Pranciškus, - visi kartu čia, aikštėje kartojome vieno Šventojo žodžius. Tai gali mums padėti: „Nedaryti blogio yra gerai. Tačiau nedaryti gėrio nėra gerai“. Visada turime daryti gėrį, eiti toliau".
Viešpats, pasak popiežiaus Pranciškaus, įsikūnydamas pašventino mūsų egzistenciją, savo krauju padarė ją neįkainojamą. Jis yra „gyvybės kūrėjas“ (Apd 3,15), kiekvieną iš mūsų padaręs Tėvo dovana. Jame meilė yra stipresnė už mirtį ir mums Tėvo dovanotos Dvasios galia galime priimti Žodį „Nežudyk“ kaip svarbiausią ir esmingiausią kvietimą: kvietimą mylėti.
Trečiadienio bendrosios audiencijos pabaigoje popiežius pasveikino piligrimų grupes. Kreipdamasis į maldininkus iš Lenkijos, popiežius priminė, jog ką tik sukako 40 metų nuo šv. Jono Pauliaus II išrinkimo į šv. Petro Sostą.
Paplokime šv. Jonui Pauliui II! – kvietė Pranciškus. – Visada aktualūs jo pontifikato inauguracijos dieną ištarti žodžiai: „Nebijokite! Atidarykite, plačiai atverkite duris Kristui!“ Tegu jie toliau įkvepia jūsų asmeninį, šeimyninį, socialinį gyvenimą, drąsina ištikimai sekti Kristumi, įžvelgti Jo buvimą pasaulyje ir kitame žmoguje, ypač vargše ir tame, kuriam reikia pagalbos. Juk žmogus, kaip mokė iš lenkų tautos kilęs popiežius, yra Bažnyčios kelias. Laiminu jus iš širdies. (RK / Vatican News)
