Siekis nuolat dvasiškai augti, didžiulė energija ir veržlumas jau tapo kunigo ALGIRDO TOLIATO vizitine kortele. Jo iniciatyva buvo prikelta Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios bendruomenė, Lietuvos policijos kapelionas kone kasdien padeda tiek pareigūnams, tiek parapijiečiams, didelį dėmesį skirdamas būtent tiems, kurie patarnauja kitiems ir kasdienybėje. Tad išgirdęs apie savanorius teismuose, kunigas neliko abejingas. „Nuo mūsų rūpestingumo, šypsenos, galbūt paprasto pokalbio labai daug kas priklauso. Savanorystė yra ta jėga, kuri vienija žmones“, – tvirtina A. Toliatas.
Dažnai įsivaizduojame, kad dvasininkai yra uždari, didžiąją dalį laiko praleidžia bažnyčiose, tačiau Jūsų gyvenimas rodo ką kita – daug laiko skiriate visuomeninėms veikloms, rašote knygas, kartu esate policijos kapelionas. Kaip viską suspėjate?
Dažniausiai sakoma, kad laimingas tas žmogus, kuriam darbas yra pomėgis. Man greičiausiai taip ir nutiko. Žinoma, pasitaiko dienų kai pavargstu, bet, bendraudamas su žmonėmis, pasikraunu gera energija, įgaunu dar daugiau motyvacijos bei jėgų.
Žinote, mūsų, dvasininkų, vienas didžiausių iššūkių – atrasti būdą, kaip prisibelsti į žmogaus širdį. Savo pamąstymuose ir pamoksluose nuolat pabrėžiu, kad kiekvienas žmogus yra vertybė bei brangenybė. Todėl man labai rūpi būti arti žmonių, kad kiekvienas būtų vertinamas, nepamirštas, nepaliktas likimo valiai. Supratimas ir bendrystė yra pamatinė brandžios visuomenės ir valstybės dalis.
Būtent pagalba žmogui yra teismo savanorių varomoji jėga – prieš daugiau nei 2 metus įkurtoje savanorių tarnyboje dirbantys žmonės siekia padėti teismo lankytojams, liudytojams ir nukentėjusiesiems. Tai ne visada lengva. Kaip Jūs manote, kokie žmonės renkasi savanorystės kelią?
Tikiu, kad savanoriai yra labai stiprūs, drąsūs ir darbštūs žmonės. Taikliai pastebėjote, kad savanorio kelias nėra iš lengvųjų: gyvenime nutinka pačių įvairiausių situacijų, kuriose be galo svarbu suvienyti jėgas, neprarasti atsakomybės už save ir kitus. Puikiai prisimenu, kaip vienas vyras, dingus jo artimajam, staiga virto aktyviu dingusių žmonių asociacijos nariu. Nuolatos padėdamas kitiems, tas žmogus sunkiu savo gyvenimo momentu visą nerimą ir sielvartą iškeitė į pagalbą kitiems, ir tokiu būdu, rado kelią į sielos atgaivą, džiaugsmą.
O ką Jums pačiam reiškia žodis savanorystė?
Savanorystė yra pakankamai plati sąvoka. Ji gali būti vertinama tiek siaurąja, tiek plačiąja žodžio prasme. Jeigu žiūrėsime siaurąja – savanorystę suvoksime kaip žmogus norą neatlygintinai dovanoti savo laiką ir energiją kitiems. Jeigu į savanorystę pažiūrėsime plačiąja prasme – tai yra prasmingai praleistas laikas, o naudą gauna abi pusės – tiek organizacija, kuri suteikia galimybę savanoriauti, tiek savanoris ateinantis savanoriauti.
Kaip būtų galima skatinti savanorystės iniciatyvas, ar jų Lietuvoje pakankamai?
Mano įsitikinimu, savanorystė Lietuvoje palaipsniui įgauna pelnytą savo vaidmenį visuomenės gyvenime, tačiau ne kartą esu pagalvojęs, kaip būtų galima sustiprinti savanorystės kultūrą. Dažnas pasiteisinimas nesavanoriauti yra pasakymas „neturiu laiko“, arba argumentas, kad dėl kelių valandų neatlygintinos pagalbos žmonėms sudėtinga susitarti su darbdaviu. Čia labai svarbu suvokti, kad savanoriai didelę dalį patirčių vėliau pritaiko komandiniame darbe bei bendraudami su klientais. Savanoriaudamas žmogus ne tik padeda kitiems, bet suteikia didžiulės naudos sau ir visuomenei.
Lietuvos teismuose dažniausiai savanoriauja jaunimas. Koks Jūsų akimis yra šiuolaikinis jaunimas?
Jaunas žmogus yra labiausiai linkęs dovanoti. Jauną žmogų pavadinčiau entuziastu, kūrybišku, norinčiu ir galinčiu nuversti kalnus. Jeigu iš tiesų jis užsidega bei nori ir siekia savo tikslo, tuomet tokiam žmogui viskas įmanoma. Manau, kad svarbiausia jį nukreipti teisinga linkme. Pasiūlyti, sudominti, parodyti.
Kita vertus, galimybe savanoriauti domisi vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Ką tai sako apie mūsų visuomenę?
Manau, kad vyresnės kartos įsitraukimas yra puikus reiškinys: senjorų noras savanoriauti įrodo mums visiems, kad niekada ne vėlu pradėti siekti naujų tikslų, paskirti savo laiką kažkam kitam, bendrajam gėriui. Poveikis yra visapusis ir ilgalaikis: glaudžiai bendradarbiaujant skirtingoms žmonių kartoms, ne tik padidinamas pagyvenusio gyventojų įtraukimas į vietos visuomeninį gyvenimą, bet ir skatinamas jų tarpusavio dialogas.
Ką Jūs manote apie žmones, kurie savanoriauja teismuose?
Savanorystė teisme yra be galo prasminga, nes į teisingumo rūmus atėję liudytojai ir nukentėjusieji gali tiesiog nežinoti ką daryti: kur eiti, kokius dokumentus pateikti, kur posėdžio salė. Neretai smurtinių nusikaltimų liudytojai pasakoja, kaip jiems nejauku matytis su tais, kurie įvykdė tuos nusikaltimus. Ko gero kiekvienas supranta, kaip svarbu padėti tokiems žmonėms, juos nuraminti, pabūti tarpininku tarp teisės ir žmogaus, papasakoti, kaip viskas vyks. Būna ir taip, kad sulaukęs pagalbos, žmogus į gerumą atsako gerumu. Tokie dalykai palengvina visus teisinius procesus. Taigi nuoširdžiai tikiu, kad savanorystė yra didžiulė jėga, kuri padeda mūsų visuomenei tapti vieningesnei.
Esi veiklus ir atviras naujovėms? Bent pusę dienos per savaitę gali skirti apsilankymui teisme? Tuomet nieko nelauk ir pats tapk SAVANORIU teisme – padėk liudytojams ir nukentėjusiesiems teisme jaustis saugiau. Savo motyvacinį laišką (nurodydamas teismo pavadinimą, kuriame nori savanoriauti) siųsk el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
