Spalio 16 dieną minėta Pasaulinė mitybos diena. Savo žinioje, adresuotoje Jungtinių Tautų Žemės ūkio ir maisto organizacijai (FAO), kurios užduotis yra spręsti badmiriavimo ir vystymąsi sustabdančios prastos mitybos problemas, popiežius Pranciškus pabrėžia, jog ši diena – ne tam, kad surinktume duomenis ir patenkintume savo smalsumą, bet kad iš tiesų mus paskatintų ištiesti ranką – kaip pavieniams asmenims, asociacijoms ar valstybėms – didžiuliam skaičiui asmenų, kurie neturi ar beveik neturi ko valgyti.
„Vargšai tikisi iš mūsų tikros pagalbos, kuri juos pakeltų iš pažeminimo, ne tik ketinimų ar konferencijų, kurių vienintelis rezultatas, smulkmeniškai ištyrus jų skurdo priežastis, yra iškilmingi renginiai ir niekad konkrečiais netampantys įsipareigojimai arba stori leidiniai, papildantys bibliotekų katalogus. Mūsų dvidešimt pirmajame amžiuje, kuriame žengta didelių žingsnių technologijų, mokslo, komunikacijų ir infrastruktūrų srityse, turėtume raudonuoti iš gėdos nepasiekę tokios pat pažangos žmoniškume ir solidarume, atsiliepiančių į didžiausiame nepritekliuje esančiųjų būtinus poreikius“, rašo popiežius Pranciškus. Jis priduria, jog skubi pagalba humanitarinėse dramose būtina, tačiau jos nepakanka. Reikia esminių sprendimų, kurie liestų pačias bado reiškinio šaknis – atskirtį, nelygybę, blogą išteklių paskirstymą, klimato kaitos pasekmes, nesibaigiančius ir sekinančius konfliktus ar išlaidas ginklavimuisi. Reikia koordinuoti tiek trumpo, tiek ilgo laikotarpio; tiek vietinio, tiek tarptautinio lygio veiksmus.
Šventasis Tėvas taip pat pažymi, jog badmiriavimo ir mitybos problemų sprendimas aktualus ir neatidėliotinas ne vien tiems, kuriems trūksta maisto ir kurie negali laukti, bet ir visai žmonijos ateičiai. „Ateitis nėra debesyse, bet ji yra kuriama žadinant ir palydint didesnio humanizavimo procesus“.
Turime, rašo popiežius, „tinkamus instrumentus ir viską, ko reikia, kad gražūs žodžiai ir geri pažadai taptų tikra veiksmų programa, kuri iš tiesų išrautų badą mūsų pasaulyje. Kad tai taptų tikrove, reikia bendrų pastangų, širdies kilnumo, reikia tvirtai ir ryžtingai nuolatos rūpintis kito bėdą padaryti sava“. Deja, kaip ir kitų didžiųjų problemų atveju, yra gaištama, vėluojama, vilkinama, trūksta politinės valios, dažnai siekiama tik savo politinių interesų ar remiamasi iškreiptomis nuomonėmis.
Reikia iš tiesų norėti atsikratyti badu, tačiau tai neįvyks be etinio įsitikinimo, bendro visoms tautoms ir skirtingoms religinėms sampratoms, kuris į centrą stato visapusišką asmens gėrį, reikalauja elgtis su kitu taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis. Kelis kartus priminęs tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą iki 2030 metų esmingai spręsti bado problemą, popiežius Pranciškus pridūrė, kad katalikų Bažnyčia visame pasaulyje, įvairiais būdais, vykdydama savo dieviškojo Steigėjo misiją, kasdien kovoja prieš badą ir badmiriavimą. Badaujantys žmonės nėra skirtingi nuo mūsų. Jie verti draugiškos rankos pagalbos, kad nei vienas nebūtų paliktas ir kad mūsų pasaulyje brolybė turėtų teisę gyvuoti ir būtų daugiau nei šūkis. (RK / Vatican News)
