„Saugokimės velnio, piktosios dvasios. Ypač saugokimės tų „mandagių“, „malonių“ piktųjų dvasių, kurios įsiskverbia į žmogaus sielą, jam nė nepastebint“, – įspėjo popiežius Pranciškus, komentuodamas penktadienio Mišių Evangeliją.
„Mes esame krikščionys, katalikai. Dalyvaujame Mišiose, meldžiamės. Atrodo, viskas gerai. Taip, turime trūkumų, mažų nuodėmių, bet kas gi jų neturi... Piktoji dvasia prisėlina prie mūsų, stengiasi būti maloni, paskambina į duris, pasibeldžia, paklausia: „Ar galima užeiti?“ Šitie „mandagūs“ demonai blogesni už kitus, nes tu nepastebi, kada jie tavyje apsigyvena. Tai supasaulėjimas, pasaulio dvasia. Velnias ne tik šiurkščiai naikina Dievo kūrinius – piktais darbais, neteisingumu, karais – bet taip pat maloniai, diplomatiškai. Kaip tik apie tai šiandien mus įspėja Jėzus. Velnias prisėlina be triukšmo, dedasi esąs draugas, ima pataikauti ir raminti: „Nieko tokio, nieko baisaus“ ir galiausiai įklampina žmogų vidutiniškume, drungnume, supasaulėjime“.
„Aš dažnai savęs klausiu, – sakė Pranciškus, – kas blogiau žmogaus gyvenime: aiški, akivaizdi nuodėmė ar supasaulėjimas, gyvenimas pasaulio dvasia? Nusidėti vieną kartą, dvidešimt, trisdešimt kartų ir dėl to gėdytis ar leisti velniui gyventi savo namuose, kartu su juo sėdėti prie stalo, manant, kad tai normalu, leisti, kad jis įklampintų supasaulėjime?“
„Žinodami apie šiuos „maloniuosius“ demonus, kurie nori įeiti pro duris, tarsi būtų pakviesti į vestuvių puotą, turime būti budrūs, bet ir ramūs. Reikia budrumo, krikščioniško budrumo – tai šiandien mums primena Jėzus. Kas dedasi mano širdyje? Kodėl aš tenkinuosi vidutiniškumu? Kodėl esu atvėsęs? Gal mano širdyje gyvena nekviestas svečias?“
