Antradienį, spalio 16 dieną sukanka šv. Jono Pauliaus II išrinkimo popiežiumi keturiasdešimtosios metinės. Iš Lenkijos kilusio popiežiaus, buvusio Krokuvos arkivyskupo, Karolio Wojtylos pontifikatas daugelio laikomas istoriniu, o popiežius, atvedęs Bažnyčią į trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį – didžiuoju. Per jo laidotuves kai kas prašė paskelbti jį šventuoju „tuoj pat“. Iš tiesų, po dvylikos metų, Jonas Paulius II paskelbtas šventuoju.
Karolio Wojtylos išrinkimas popiežiumi prieš keturiasdešimt metų buvo tikra sensacija Romai ir pasauliui. Jis buvo pirmas Romos vyskupas ne italas po kelių šimtmečių ir vienintelis lenkas Romos Apaštalų Soste nuo šv. Petro laikų. Galbūt Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyla būtų norėjęs pasivadinti popiežiumi Stanislovu, pagerbiant savo pirmtako, XI amžiuje gyvenusio Krokuvos vyskupo kankinio šv. Stanislovo atminimą. Tačiau pasivadino tuo pačiu vardu, kaip jo tiesioginis pirmtakas Romoje, Jonas Paulius I. Tiesa, Jono Pauliaus I nelaukta mirtis mėnesį po išrinkimo nuliūdino daugelį. „Ar sulauksime kito tokio simpatiško, ganytojiško, paprasto ir nuolankiai besišypsančio popiežiaus?“ – klausė daugelis ne vien Romoje.
Besirengiant antrajai 1978 metų konklavai, kurioje po Jono Pauliaus I, buvusio Venecijos patriarcho Albino Luciani, buvo išrinktas Karolis Wojtyla, kur ne kur Romoje pastatai buvo išmarginti entuziastingų katalikų sukurtais plakatais, kuriais jie kreipėsi į konklavos kardinolus: „Norime Jono Pauliaus II“. Romos miestą dažnai lankęs lenkas kardinolas, 58 metų Karolis Wojtyla, ko gero matė šiuos plakatus, galbūt ir nujautė „pavojų“ būti išrinktas popiežiumi. Anuomet sklido kalbos Romoje, kad po popiežiaus šv. Pauliaus VI mirties renkant naują Romos vyskupą, keletą balsų surinkto ir už „Geležinės uždangos“ gyvenęs, tačiau Vakarų pasaulyje ne kartą lankęsis Karolis Wojtyla.
Be abejo, vardo pasirinkimas tiesiogiai susijęs su nelaukta Albino Luciani – popiežiaus Jono Paulius I mirtimi. Beje, Luciani, pasirinkdamas dvigubą vardą, pagal savo du pirmtakus, nurodė kuriuo keliu ruošiasi vesti Visuotinę Bažnyčią – popiežių šv. Jono XXIII ir šv. Pauliaus VI pramintu keliu. Tai buvo tas pats kelias, kuriuo Bažnyčią vedė Vatikano II Susirinkimas ir kurio nutarimų įgyvendinimą, kaip prioritetą, savo testamente priminė popiežius Paulius VI.
Naujasis popiežius 1978 spalio 16-ąją iš karto po išrinkimo išėjo į Šv. Petro bazilikos balkoną pasveikinti susirinkusiųjų. Jis ne tik palaimino susirinkusius į Šv. Petro aikštę, bet ir pasakė trumpą kalbą apie baimės jausmą, patirtą kai paaiškėjo, jog būtent jį – Krokuvos ganytoją – kardinolai išrinko popiežiumi:
„Štai, garbūs kardinolai pašaukė naują Romos vyskupą! Jį pašaukė iš tolimos šalies“, – sakė 1978 spalio 16 pavakare Jonas Paulius II. Išreiškęs gedulą dėl pirmtako mirties, Jonas Paulius II be kita ko pridūrė:
„Bijojau šio paskyrimo, tačiau jį priėmiau iš paklusnumo mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui ir visiškai patikėdamas save jo Motinai, Švenčiausiajai Mergelei“.
Jono Pauliaus II spontaniškumas, jo sportiška išvaizda, sodrus balsas ir gera italų kalba nuo pirmos akimirkos sužavėjo Romos tikinčiuosius. Kaip ir jo gestų kalba. Vienas pirmųjų ir daug atgarsio anuomet susilaukęs Jono Pauliaus II „neprotokolinis“ poelgis įvyko po šešių dienų per popiežystės inauguracines Mišias. Pasibaigus iškilmingoms Mišioms, popiežius nenuėjo su kitais procesijoje link Šv. Petro bazilikos, o nuo jos atsiskyręs, kaip ganytojas pas ganomuosius, įžengė į minią Šv. Petro aikštėje, kurį laiką sveikinosi ir bendravo su Mišių dalyviais. Beje, šv. Jonas Paulius II tą sykį paliudijo ypatingą artumą lietuviams, trumpai pasveikindamas lietuviškai: „Mano nuoširdus sveikinimas broliams lietuviams: Būkite laimingi ir ištikimi Kristui!“
Kaip kiekvienas vyskupas, taip pat Romos vyskupas privalo užimti savo sostą, iškilmingai įžengti į savo katedrą ir perimti ganytojo pareigas ganomųjų akivaizdoje. Jonas Paulius II į savo katedrą Romoje, Šv. Išganytojo ir Jono Krikštytojo baziliką įžengė praėjus beveik mėnesiui nuo išrinkimo popiežiumi, lapkričio 12 d.
Jis tuomet sakė:
„Aš, naujasis Romos vyskupas, Jonas Paulius II, lenkų kilmės, prie šios bazilikos slenksčio prašau, kad Viešpaties vardu priimtumėte mane, kaip visus per amžius mano pirmtakus“.
Jonas Paulius II homilijoje užsiminė apie šios jo tarnystės – Romos vyskupo ir Visuotinės bažnyčios ganytojo – esminį turinį:
„Tai meilės įsakymas. Šis įsakymas, – pasakė Jonas Paulius II, – visus mus, žmones, paverčia Kristaus draugais. Pats Jėzus yra pasakęs: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15,14) ir „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje“ (Jn 15,9).“
„Jūsų naujasis vyskupas virš visko trokšta, kad pasiliktume Kristaus meilėje ir kad Kristaus meilė visuomet būtų stipresnė už mūsų silpnumus. Ji mums padeda formuoti mūsų bendruomenių dvasinį veidą, nes šios meilės akivaizdoje išnyksta neapykanta, pavydas, bet koks blogis ir iškrypimas, tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose, taip pat socialiniuose ir asmeniniuose klausimuose. Ši meilė tebūna pati stipriausia! Šios Kristaus savo mokiniams panorėtos meilės trokštu savo naujajai Romos diecezijai.“
„Meilė kuria, tik meilė kuria. Neapykanta griauna. Neapykanta nieko nesukuria. Ji gali tik griauti. Gali ardyti socialinį gyvenimą, gali nebent prispausti silpnuosius, tačiau nieko negali sukurti.“
„Savo naujajai vyskupai, Romai, kartu visai Bažnyčiai ir visam pasauliui, trokštu meilės ir teisingumo. Teisingumo ir meilės, kad galėtume kurti“.
Popiežius šv. Jonas Paulius II, kaip Romos vyskupas, vadovavo Visuotinei Bažnyčiai dvidešimt šešerius metus, penkis mėnesius ir septyniolika dienų. Jis mirė 2005 balandžio 2 d.; Paskelbtas palaimintuoju 2011 metų gegužės 1 d.; kanonizuotas Bažnyčios šventuoju 2017 metų balandžio 27 d. Liturginis šv. Jono Pauliaus II minėjimas švenčiamas jo pontifikato iškilmingos Inauguracijos metinių dieną – spalio 22-ąją. (SAK / Vatican News)
