Skirtingu liturginių metų laiku matome kunigus Mišias aukojant vis kitokios spalvos rūbais – žaliais, raudonais, violetiniais, baltais ar auksiniais. Ką simbolizuoja šios spalvos?
Spalvų simbolika buvo žinoma jau Egipto ir judėjų kultuose. Senajame Testamente buvo nustatytos keturios spalvos. Liturginių spalvų taisyklės krikščionybėje radosi pačioje jos pradžioje, tačiau galutinai susiformavo XII amžiuje.
Naudojama eiliniu liturginių metų laiku žalia spalva simbolizuoja viltį.
Raudona spalva naudojama per Didijį penktadienį, Verbų sekmadienį, Sekmines, Šv. Kryžiaus šventę, apaštalų ir kankinių šventes. Ji simbolizuoja Šventąją Dvasią ugnies pavidalu, už Kristų pralietą kraują.
Balta arba auksinė spalva, naudojama per šventes ir iškilmes, skelbia Kristų, prisikėlusį, išaukštintą ir viešpataujantį. Ji reiškia šlovę, džiaugsmą, tyrumą.
Per adventą ir gavėnią naudojama violetinė reiškia atgailą ir laukimą. Iki II Vatikano Susirinkimo reformos ji nereiškė gedulo, iki tol simbolizuoto juodos spalvos.
Neprivalomą rožinę spalvą per Mišias galite pamatyti trečiajį advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį – šių laikotarpių vidury. Tai pusiau atgailos, pusiau šventės simbolika.
Lotyniškos liturgijos bendruomenės Didžiojoje Britanijoje kasmetinės tradicinės Requiem šv. Mišios Vestminsterio katedroje.
Po II Vatikano Susirinkimo liturgijoje beveik nebenaudojama juoda spalva reiškia liūdesį ir gedulą.
„Santykis tarp tikimo ir švenčiamo slėpinio ypatingu būdu pasireiškia teologine bei liturgine grožio vertybe. Juk liturgija, kaip ir visas kitas krikščioniškasis apreiškimas, su grožiu susijusi vidiniu ryšiu: ji yra veritatis splendor. Liturgijoje suspindi Paschos slėpinys, kuriuo mus prie savęs traukia ir į bendrystę kviečia pats Kristus. Jėzuje, kaip mėgo sakyti šventasis Bonaventūras, kontempliuojame ištakų grožį ir spindesį. [...] Liturgijos grožis yra šio slėpinio dalis; jis yra aukščiausia Dievo šlovės išraiška ir tam tikra prasme žemėn nusileidęs dangus. Atperkamosios aukos atminimui kažkiek būdingas tas Jėzaus grožis, kurį Petras, Jokūbas ir Jonas mums paliudijo matę Mokytojui atsimainius pakeliui į Jeruzalę (plg. Mk 9, 2). Tad grožis nėra dekoratyvinis liturginio vyksmo veiksnys; veikiau tai jo esminis elementas, nes yra paties Dievo ir jo apreiškimo savybė. Visa tai turi mums padėti suvokti, kaip uoliai privalome rūpintis, kad liturginis vyksmas suspindėtų visa savo prigimtimi“, – rašė popiežius Benediktas XVI posinodiniame apaštališkajame paraginime „Sacramentum Caritatis“ 2007 m.
