Spalio 3 dieną prasidėjęs Vyskupų sinodas „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas“ pirmąją savo dalį skyrė išklausyti jaunuolių istorijas. Popiežius Pranciškus atidarymo šv. Mišių pamoksle kvietė klausytis su konkrečia laikysena: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Ir dar daugiau – kad nuolankiai vienas kitą laikytume aukštesniu už save (Fil 2, 3), – pažymėjo popiežius. Su tokia dvasia, anot jo, reikia klausyti vienam kito, kad kartu įžvelgtume, ko Viešpats prašo iš savo Bažnyčios. Pasak Šventojo Tėvo, nuoširdaus klausymosi dovana, kiek įmanoma be išankstinių nusistatymų ir sąlygų, leis iš tiesų prisiliesti prie Dievo tautos gyvenimo.
„Bažnyčia per daug kalba, per mažai klausosi“, – tokią išvadą po popiežiaus homilijos Sinodo atidarymo Mišiose pateikė jo sekretorius italas kunigas Rossano Sala. „Kai prieš Sinodo asamblėją buvo rengiama tūkstančių jaunuolių, vienuolių ir dvasininkų pasisakymų iš viso pasaulio sintezė ir redaguojami kiti asamblėjos parengiamieji dokumentai, atkreipėme dėmesį, kad Bažnyčia nemoka klausytis: kalba daug, bet per mažai klausosi. Tai aiškiausias ženklas, jog labiau už viską reikia dvasinio atsivertimo.“
Pasak kardinolo relatoriaus Sergio da Rocha, Sinodo tėvai turi būti atidūs ir nepasiduoti stereotipų inercijai. Pavyzdžiui, kalbant apie jaunuolius nesunku nuslysti į savo pačių jaunystės patirtį, kuri skiriasi nuo dabartinių jaunuolių patirties ir konteksto, į jau nebeegzistuojančius elgesio ir mąstymo modelius. Tačiau taip neapčiuopiami dabartinio jaunimo bruožai, dabar konkrečiai egzistuojanti tikrovė, rizikuojant jaunuolius „idealizuoti ir ideologizuoti“. Todėl labai vertingi pačių jaunuolių pasisakymai, į kuriuos Sinodo tėvai turi nuolankiai ir atidžiai įsiklausyti, stengiantis juos suprasti. Jaunuolių, jų situacijų ir kontekstų pažinimas turi būti konkretus, o ne abstraktus ir nutolęs jų gyvenimo kasdienybės.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Ambrozianos (Milano) arkivyskupijos Carito knygos „Išklausymo centras“, kurią pernai į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Lietuvos Caritas.
Bažnyčia visų pirma yra Dievo Žodžio klausytoja, iš kurios kyla visa jos būtis ir veikla. Krikščionių bendruomenės „kokybė“ priklauso nuo Žodžio klausymosi, kuris įgalina klausytis artimo. Jėzus buvo paklusnus: Jis visada buvo pasiruošęs klausyti Tėvo balso, tačiau Jis buvo ir yra ir Tas, kuris pats pasiruošęs išklausyti kiekvieno, mokantis užmegzti ryšį su kiekvienu, gerbti asmens orumą ir tapti artimas. Mūsų kasdienis gyvenimas remiasi Jėzaus mokymu, juo remiasi ir mūsų dėmesio parodymo kitiems būdas: jei mūsų pagalba, santykis nebus paremtas klausymu, jis nesugebės būti Evangelijos išraiška. Taigi, krikščionis turi būti klausymosi specialistas.
Klausymasis yra pirma ir svarbiausia dalijimosi priemonė. Klausytis reiškia dalintis, leistis provokuojamam atsiveriančios istorijos. Klausytis reiškia padaryti pagrindiniu veikėju tą, kuris kalba. Besiklausantysis turi būti persunktas troškimo suprasti kalbantįjį, ir tai yra svarbiau, nei rūpinimasis rasti teisingus atsakymus ir sprendimo pasiūlymus.
Klausytis reiškia nutilti. Kas pripratęs prie vidinės tylos, tam lengviau nutilti kitų akivaizdoje. Tyla labai skiriasi nuo nekalbėjimo. Tylėti reiškia sukurti erdvę. Padedančio klausymosi veiksmingumas matuojamas ne žodžių gausa, bet gebėjimu klausytis. Tylėjimas yra erdvė, kuri dovanojama kitam, kad jis galėtų išreikšti save tinkamu būdu, kad galėtų pats išgirsti save ir susidėlioti savo mintis.
Klausytis reiškia suteikti pirmumą kitam. Tai – nutildyti savo nuostatas, požiūrius; ištuštinti savo vidų, padaryti kitam vietos, būti svetingam. Klausytis reiškia nutilti tuoj pat, kai kitas pradeda kalbėti. Kitas – kalbantysis – yra pagrindinis veikėjas; esu čia dėl jo; jis yra svarbesnis negu tai, ką jis pas sako.
Klausytis reiškia norėti suprasti. Klausymasis trokšta suprasti, „eiti iki galo“. Tam reikia dėmesingumo, sąžiningumo, įsipareigojimo, laiko. Klausymasis turi turėti giluminio supratimo tikslą. Kas siekia suprasti klausydamas, turi kontroliuoti save: savo išankstines nuostatas, kylančius jausmus, pavydą, gynybą, norą būti didesniam, provokuoti. Negana tiesiog klausytis, reikia stengtis visomis jėgomis suprasti, ką kitas nori mums pasakyti, turime parodyti, kad jį supratome.
Klausytis reiškia nevertinti, neteisti. Polinkis vertinti ypač pasireiškia tada, kai emocijos ir jausmai būna stipriai susiję su klausymusi. Būna sunku su pagarba klausytis žmogaus tada, kai jis gyvena ne pagal mūsų vertybes. Kai gerbiame kalbantįjį, jis, atsidūręs sunkioje situacijoje, jaučiasi padrąsintas ir priimtas. Priimant tuos skirtumus yra stiprinamas ryšys, gerinamas tarpusavio supratimas ir bendravimas.
Klausytis reiškia pripažinti. Kai žmogus išklausomas, jis nustoja būti nepažįstamas, įgauna galimybę būti savimi, jaučiasi priimtas. Kai asmuo jaučiasi išklausytas, jis kitaip žiūri į savo mintis, problemas, emocijas. Tai būdas pripažinti, kad jis dabar yra pagrindinis veikėjas.
Klausytis reiškia „pagauti esmę“. Kiekvienas žmogus kalba ne tik burna, bet ir veidu, rankomis, tylėdamas. Klausytis – tai priimti daugybės ženklų signalus. Žodžiai yra svarbūs, tačiau vis tiek jie yra tarpininkai, atvaizdas to, kas egzistuoja kitoje pusėje. Pirmiausia reikia klausytis akimis, nes žvilgsnis naikina distanciją; vengti žvilgsnio – tai vengti pokalbio.
Klausytis reiškia dovanoti laiko. Jei nusprendžiau išklausyti žmogų, negaliu skubėti ar sutrumpinti pokalbio trukmę. Klausydamas negaliu išvengti patirties, kad pats įeinu į kito žmogaus gyvenimą, ir tai turi nemažą kainą – mano laiką, mano gyvenimą. Tai nėra pavogtas, prarastas laikas, bet mano paties jam padovanotas laikas.
Parengė Margarita Vyskupaitienė
