Pati šios moters žemiškoji egzistencija, tikėjimas ir dvasios stiprybė, mums yra tikra evangelinio stiliaus pamoka.
Mažame miestelyje, kuklioje šeimoje
Drąsos ir ryžtingumo dorybės, begalinis pasitikėjimas Dievo Apvaizda ir meilė artimui, konkreti ir veikli: tai lėmė tvirto sudėjimo, grubokų veido bruožų merginos iš neturtingos vieno mažo miestelio šeimos Vokietijoje gyvenimo kryptį ir gausius jo vaisius, kurie buvo pagerbti visoje Bažnyčioje, 1978 metais Pauliui VI ją paskelbus palaimintąja ir dar kartą primenami šių metų spalio 14 dienos kanonizacija, kartu su kitais šešiais šventaisiais.
Kotryna Kasper, vėliau priėmusi Marijos Kotrynos vardą, gimė 1820 metų gegužės 26 dieną, Dernbacho miestelyje, kuriama tada, panašiai kaip ir šiandien, gyveno apie pustrečio tūkstančio žmonių. Kukliomis sąlygomis gyvenusi jos šeima negalėjo suteikti geresnio išsilavinimo nei jai, nei trims jos broliams, tačiau mergaitė išmoko skaityti ir rašyti. Augdama išmoko tuometiniam gyvenimui būtinų įvairių amatų – prižiūrėti daržus, verpti, šeimininkauti virtuvėje. Gyvenimas nebuvo lengvas: jai peržengus dvidešimties metų slenkstį vienas po kito mirė tėvas ir vyresnis brolis. Šeimos ekonominė situacija buvo tokia, jog teko parduoti namus, išsinuomoti kuklius kambarėlius ir stengtis užsidirbti tiek, kiek pakanka pragyvenimui.
Tvirta svajonė
Šios nelengvos gyvenimo aplinkybės neprivertė Kotrynos Kasper užmiršti tos svajonės širdyje, kurią šiandien galime pavadinti „pašaukimu“: ieškoti Dievo ir Jam pasišvęsti. Šį savo troškimą Kotryna pradėjo įgyvendinti labai paprastais veiksmais – palydėdama vaikus į bažnyčią, aplankydama ligonį ir padėdama savojo miestelio vargšui už kurį pati buvo ne ką turtingesne.
Neturėdama jokių išteklių, tik kelių parapijiečių paramą, savojo vyskupo paprašė ir gavo jo pritarimą įsteigti „pamaldžią asociaciją“. Kelios bendramintės iš to paties kaimelio pradėjo kartu melstis, slaugyti ligonius ar lankyti vargšus, rūpintis vaikais, o po šių darbų sugrįždavo į savo namus. Tuo metu Kotrynai Kasper buvo 24-25 metai. 1848 metų rugpjūtį Kotryna ir dar keturios jos bendramintės įsikėlė į mažą namelį, tame pat kaimelyje, pradėdamos bendruomeninį gyvenimą. Prie jų panoro prisišlieti daugiau aplink gyvenusių merginų ir moterų. 1851 metais tuometinis Limburgo vyskupas priėmė pirmuosius gimstančios naujos bendruomenės narių įžadus, patvirtino jų įstatus. Marija Kotryna tapo vyresniąja, o savo bendruomenę pavadino „Jėzaus Kristaus vargšėmis tarnaitėmis“. Prasidėjo spartūs bendruomenės augimo metai: šimtai moterų panoro tapti jos dalimi. Marija Kotryna įsteigė dešimtis kitų „mažų namelių“ aplinkiniuose kaimeliuose ir miesteliuose, kuriuose gyveno po kelias seseris, atsidėjusias rūpesčiui vargšams ir ligoniams. Tačiau tikrovė greitai pareikalavo veiklą išplėsti: antai, pradėjus rūpintis dešimtimis našlaičių atsirado poreikis sukurti tikrą mokyklą, kurioje mokytojautų tam paruošti mokytojai. Šiame kontekste Marija Kotryna atskleidė savo dovanas: ne vien darbštumą ir konkretumą, bet ir gilų dvasinį įžvalgumą santykiuose su žmonėmis, pirmiausia su savo seserimis. Vienas iš jos principų buvo nesitaikstyti su pašaukimo trūkumu.
Istorijos verpete
XIX amžiaus antroje pusėje įvyko visai Europos istorijai reikšmingas pokytis – „geležinis kancleris“ Otas von Bismarckas aplink protestantiškąją Prūsiją suvienijo kitas vokiečių valstybes, įsteigdamas „Vokiečių imperiją“, konkuruojančią su kitomis Europos galybėmis. Siekdamas ją konsoliduoti, nuo 1871 metų pradėjo tai, kas vadinama „Kulturkampf“: kovą prieš Šventojo Sosto įtaką tarptautinėje arenoje ir prieš katalikų visuomeninę įtaką, jo akimis grėsmę vienybei, pačioje Vokiečių imperijoje. Tai virto iš pradžių jėzuitų, o vėliau ir kitų vienuolijų išvijimu, katalikiškų mokyklų uždarymu, daugybe apribojimų ir sankcijų katalikų kunigams bei parapijoms. Tik 1887 metais, pripažinus nesėkmę, šis spaudimas buvo sušvelnintas ar visai nutrauktas.
Tačiau būtent tuometinis antikatalikiškas nusiteikimas, jų namų ir mokyklų atėmimas, pagreitino „Jėzaus Kristaus vargšių tarnaičių“ kongregacijos tarptautinę plėtrą, pirmiausia ten, kur buvo vokiečių imigrantų bendruomenės: Olandijoje ir Jungtinėse Valstijose, Čikagoje. Tuometinių Europos galingųjų varžybų centre atsidūrusi Marija Kotryna Kasper, kaip įpratusi, drąsiai ir ryžtingai priėmė ir šį iššūkį, matydama jame Dievo planą jai pačiai ir jos seserims, kurį ji darbščiai pildė iki 1898 metų vasario 2 dienos, kai jos širdis nustojo plakusi. Tuo metu bendruomenės seserų skaičius viršijo 1700.
Šventasis apie šventąją
„Pati šios moters žemiškoji egzistencija, tikėjimas ir dvasios stiprybė, mums yra tikra evangelinio stiliaus pamoka. (...) Ši paprasta moteris, be jokių technikos pažangos siūlomų priemonių, be kultūros ir pinigų sugebėjo pradėti didžiulį kultūros ir socialinės pažangos darbą. (...) Savanoriškas neturtas ir susižavėjimą kelianti motinos Marijos Kotrynos meilė artimui, virtusi dosniu tarnavimu skurdžiausiems ir apleistiems, yra tarsi griežtas perspėjimas ir reiklus kreipimasis į mūsų kartą, dažnai egoistiškai siekiančią turto vien sau ar hedonizmo už bet kokią kainą. Naujoji Palaimintoji įkyriems materialistiniams ir vartotojiškiems visuomenės polinkiams šiandien priešpastato nesavanaudišką atsidėjimą kiekvienam kenčiančiam, kad solidarumas ir visuomeniškumas, apie kuriuos tiek daug kalbama, neliktų vien žodžiais, bet taptų konkrečiu ir kasdieniu vykdymu pareigos, kurią krikščionybė iškelia iki aukščiausių viršūnių. Motinai Marijai Kotrynai Dievas buvo viskas ir jos dukteriškai meilė Jam pasireiškė neišmatuojama meile artimui. Ši neprilygstama Dievo meilės pamoka, išpildyta meilėje artimui, yra tikroji žinia, kurią nauja Palaimintoji paliko Bažnyčiai ir Pasauliui“, - 1978 metų balandžio 16 sakė popiežius Paulius VI, vadovaudamas Marijos Kasper skelbimo palaimintąja apeigoms. Po 50 metų jis skelbiamas šventuoju kartu su ja. (RK / Vatican News)
