Popiežius, sekmadienį, spalio 14 dieną, kanonizuos septynis palaimintuosius, tarp kurių - Salvadoro vyskupas ir kankinys Oskaras Romero ir du italai kunigai Pranciškus Spinelli ir Vincentas Romano.
Oskaras Arnulfas Romero Galdamez (1917-1980)
Salvadoro vyskupas ir kankinys, arkivyskupas metropolitas Romero gimė Siudad Barios 1917 metais. Gavęs kunigystės šventimus 1942 metais du dešimtmečius tarnavo Šv. Mykolo parapijos klebonu. 1970 metais buvo paskirtas Salvadoro arkivyskupo augziliaru, paskui Santiago de Maria vyskupijos ordinaru ir 1977 metais Salvadoro arkivyskupu. Tuo metu krašte kilo politinė krizė, greitai virtusi pragaištingu pilietiniu karu. Arkivyskupas Romero ryžtingai smerkė smurtą prieš silpnuosius, kunigų ir katechetų žudymą. Jis buvo nužudytas 1980 m. kovo 24 d., aukojant Šventąsias Mišias.
Popiežius Pranciškus po arkivyskupo Romero beatifikacijos 2015 metais pasakė: „Romero kankinystė įvyko ne tik jo mirties momentu, bet ir per ankstesnius persekiojimus, patirtus prieš mirtį, kaip ir dėl šmeižto ir žeminimų, kurie tęsėsi po jo mirties; tai buvo kankinystė, kurią pratęsė taip pat jo broliai kunigai ir vyskupai.
Pranciškus Spinelli (1853-1913)
Diecezinis kunigas Pranciškus gimė Milane 1853 metais, buvo įšventintas kunigu 1875 metais. Atvykęs į Romą įsteigė bendruomenę jaunoms moterims, pasiryžusioms paaukoti gyvenimą Eucharistiniam Jėzui ir kiekviename vargše ir ligonyje įžvelgti Viešpatį. Jo susitikimas su vienuole Kotryna Comensoli padėjo įgyvendinti sumanymą, tokiu būdu įsikūrė Švč. Sakramento adoruotojų kongregacija. Kun. Spinelli vadovavo kongregacijai kaip fundatorius ir vadovas. Jį palaimintuoju paskelbė šv. Jonas Paulius II 1992 metais, būsimą šventąjį pavadinęs „Kristaus ikona“, kuris gyvenimą ir kunigišką tarnystę pagrindė meile eucharistiniam Kristui ir vargšų globa. Pranciškus Spinelli mirė 1913 m. vasario 6 d. Šv. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju 1992 m. birželio 19 d.
Vincentas Romano (1751-1831)
„Kunigas, apsivilkęs teisingumu“, Vincenzo Romano, gimė neturtingoje šeimoje 1751 m. birželio 3 d. Neapolio apylinkėse, 1775 m. įšventintas į kunigus, jis pašventė gyvenimą paprastiems žmonėms ir Dievui. Jo spindinčiame paprastume švyti tobulybės siekimas: „Daryti gera yra gėris“. Kunigas Vincentas įsteigė nemokamą mokyklą neturtingiems vaikams. Jis buvo geras pamokslininkas, išsilavinęs, bet kalbantis visiems suprantama kalba, mėgo kartoti: „Dievo Žodis yra nuostabi sėkla, kuri kuria gerą gyvenimą, gerą mirtį ir rojų“. Bandydamas sugrąžinti į Bažnyčią ir nutolusius, pamokslavo „žvejodamas sielas“ ypatingu būdu – lankydavosi vietose, kur kunkuliavo gyvenimas, ir iškėlęs rankose Nukryžiuotąjį, imdavo pamokslauti, kol aplink jį susiburdavo būrelis klausytojų, kuriuos jis vėliau nusivesdavo į bažnyčią sakramentų. Miestelio Torre del Greco, kuriame klebonavo, istorijoje tapo ypatingiausiu asmeniu, nes atstatė Šv. Kryžiaus bažnyčią, sugriautą po Vezuvijaus išsiliejimo 1794 m. kartu su daugybe pastatų.
Kunigas Vincentas, kurį visi vadino „kunigu darbininku“, dirbo kartu su mūrininkais, suteikdamas darbo tiems, kurie buvo viską praradę, taip sėdamas viltį.
1799 m. paskirtas Šv. Kryžiaus parapijos klebonu, tapo miestelio dvasiniu ir moraliniu vadovu. Daugiau nei trisdešimt metų jis sėmėsi jėgų iš maldos ir Šventojo Rašto. Ankstų rytą pradėdavo adoracija priešais tabernakulį, o vėlų vakarą poilsį aukodavo pamokslų rašymui. Kunigo pamokslai, to meto rafinuotos, bet tuščios retorikos kontekste, buvo paprastumo ir aiškumo pavyzdys. Kunigas buvo intensyviai įsitraukęs į karitatyvinę veiklą, ypač padėjo koralų žvejams, kurių miestelyje buvo daug. Laimindavo žvejus jiems išvykstant, o per devynis mėnesius trunkančią žvejybą kunigas Vincentas rūpinosi žvejų šeimomis ir jas remdavo. Garsėjo dosnumu – dovanodavo viską, ką turi, jo giminaičiai turėjo prižiūrėti, kad pats neliktų be rūbų. Buvo be galo mylimas Torre del Greco parapijiečių, dar dabar išlikusi patarlė: „kiekvienas torietis turi jūrą namuose ir kunigą Vincenzo širdyje”. Gyvenimą gerasis ganytojas Vicnentas praleido visiškai atsidavęs žmonėms ir Kristui. 1825 m. nukritęs susilaužė šonkaulį, niekada nebepasveiko, šešerius metus buvo negalintis judėti „skausmų vyras“, kaip jį vadino parapijiečiai, 1831 m. užgeso nuo plaučių uždegimo. Popiežius Paulius VI paskelbė kun. Romano palaimintuoju 1963 m. lapkričio 17 d. (SAK / RK / DZ / Vatican News)
