Baigiame publikuoti ištrauktas iš Popiežiaus Pranciškaus dokumento „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) apie šventumą šiuolaikiniame pasaulyje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai (2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5 ir Nr. 6.)
Krikščioniškasis gyvenimas yra nuolatinė kova. Norint atsispirti velnio pagundoms ir skelbti Evangeliją, reikia jėgos ir drąsos. Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenime nugali Viešpats.
Kova ir budrumas
Galvoje turima ne tik kova su pasauliu ir pasaulio mąstysena, kuri apgauna, atbukina, padaro vidutinybe, stokoja įsipareigojimo ir džiaugsmo. Kova neapsiriboja grūmimusi su savo trapumu bei polinkiais (kiekvienam būdingi savi: tingumas, gašlumas, pavydas ir t. t.). Ši kova taip pat yra nuolatinės grumtynės su velniu, blogio kunigaikščiu. Pats Jėzus švenčia mūsų pergales. Jis džiaugėsi, kai jo mokiniams pavyko skelbti Evangeliją nugalint piktojo priešinimąsi, ir linksmai sušuko: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Lk 10, 18).
Daugiau negu mitas
Jei į gyvenimą žvelgtume užsispyrėliškai laikydamiesi vien empirinių kriterijų bei atmesdami antgamtinę perspektyvą, velnio egzistavimo nepripažintume. Bet būtent įsitikinimas, kad piktoji galia yra tarp mūsų, leidžia mums suvokti, kodėl blogiui kartais būdinga tokia griaunamoji jėga. Tiesa, bibliniai autoriai turėjo ribotą sąvokų bagažą tam tikrai tikrovei išreikšti ir Jėzaus laikais galėjo, pavyzdžiui, epilepsiją supainioti su demonišku apsėdimu. Vis dėlto šitai neturėtų duoti pagrindo pernelyg supaprastinti tikrovę tvirtinant, kad visi evangelijose minimi atvejai yra psichinės ligos ir kad galiausiai velnias neegzistuoja ir neveikia. Jo buvimas aptinkamas jau pirmame Šventojo Rašto, kuris baigiasi pergale prieš velnią, puslapyje.
Negana to, Jėzus palikdamas mums „Tėve mūsų“ panoro, kad ta malda baigtųsi Tėvui skirtu prašymu išgelbėti nuo piktojo. Toje maldoje vartojama ištara žymi ne abstraktų blogį. Tikslesnis vertimas yra „piktasis“. Šitaip nurodoma mus kamuojanti asmeninė būtybė. Jėzus mokė kasdien prašyti gelbėti, kad jos galia mūsų neužvaldytų.
Todėl nemanykime, jog tai – mitas, įvaizdis, simbolis, metafora ar sąvoka. Tokia klaida menkina budrumą, skatina aplaidumą ir kelia didesnį pavojų. Velniui nebūtina mūsų užvaldyti. Jis nuodija mus neapykanta, liūdnumu, pavydu, ydomis. Kai susilpniname gynybą, jis tuo pasinaudoja, kad griautų mūsų gyvenimą, šeimas ir bendruomenes, nes „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8).
Budrūs ir pasitikintys
Dievo žodis aiškiai ragina mus „išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11) ir užgesinti „visas ugningas piktojo strėles“ (Ef 6, 16). Tai nėra poetiški žodžiai, nes mūsų kelias šventumo link yra nuolatinė kova. Kas to nenori pripažinti, tas žlugs arba taps vidutinybe. Kovai turime Viešpaties duotų galingų ginklų – malda išreiškiamą tikėjimą, Dievo žodžio apmąstymą, Mišių šventimą, Eucharistijos adoraciją, Sutaikinimo sakramentą, meilės darbus, bendruomeninį gyvenimą, pastangas misionieriauti. Jei visa tai apleidžiame, nesunkiai susiviliojame apgaulingais blogio pažadais, nes, pasak šventojo kunigo Brochero, „kokia nauda, kad Liuciferis žada jums laisvę bei visas savo gėrybes, jei tos gėrybės apgaulingos ir nuodingos?“
Šiame kelyje geriausia atsvara blogiui yra gėrio puoselėjimas, dvasinis brendimas ir augimas meile. Apsisprendus neišjudėti iš mirties taško, tenkintis mažu, nustojus svajoti dosniai atiduoti save Viešpačiui, pasipriešinti neįmanoma. Dar blogiau, kai pasiduodama pralaimėjimo jausmui, nes „kas pradeda nepasitikėdamas, tas jau yra pralaimėjęs pusę mūšio ir užkasa savo talentus. Krikščioniškoji pergalė visada yra kryžius, tačiau kryžius sykiu yra pergalės vėliava, su kovingu švelnumu nešama stojant prieš blogio atakas“
Dvasinis sugedimas
Šventumo kelias yra ramybės ir džiaugsmo, dovanotų Šventosios Dvasios, šaltinis, tačiau sykiu reikalauja, kad žiburiai būtų uždegti (plg. Lk 12, 35) ir liktume budrūs: „Susilaikykite nuo visokio blogio“ (1 Tes 5, 22); „budėkite“ (plg. Mk 13, 35; Mt 24, 42); nemiegokite (plg. 1 Tes 5, 6). Mat tas, kas nemano sunkiai nusižengęs Dievo Įstatymui, gali nugrimzti į savotišką kvaišulį ar stingulį. Kadangi neranda nieko, ką galėtų sau prikišti, toks žmogus nepastebi jo gyvenime vis labiau plintančio drungnumo, kuris jį galop sudilina ir sugadina.
Dvasinis sugedimas yra blogiau nei nusidėjėlio nuopuolis, nes tai patogus ir savimi patenkintas aklumas, kai galop viskas atrodo leistina.
Dvasinis sugedimas yra blogiau nei nusidėjėlio nuopuolis, nes tai patogus ir savimi patenkintas aklumas, kai galop viskas atrodo leistina – apgaulė, šmeižtas, savanaudiškumas ir gausybė subtilių egocentrizmo formų, nes ir „šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14). Taip savo dienas užbaigė Saliamonas, tuo metu didysis nusidėjėlis Dovydas mokėjo įveikti savo bėdą. Dėl šios klastingos pagundos, vedančios mus į sugedimą, viename tekste mus įspėjo Jėzus: jis kalbėjo apie iš velnio išlaisvintą žmogų, kuris, manydamas, kad jo gyvenimas nuo dabar bus švarus, yra apsėdamas kitų septynių piktųjų dvasių (plg. Lk 11, 24–26). Dar viename bibliniame tekste pavartojamas stiprus įvaizdis: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalo“ (2 Pt 2, 22; plg. Pat 26, 11).
Įžvalgumas
Kaip žinoti, iš kur kyla koks nors dalykas – iš Šventosios Dvasios ar iš pasaulio, ar velnio dvasios? Vienintelis būdas yra įžvelgimas, kuriam neužtenka vien gero gebėjimo mąstyti bei sveiko proto. Tai taip pat yra dovana, kurios reikia prašyti. Jei kupini pasitikėjimo to prašome Šventosios Dvasios ir sykiu stengiamės šią dovaną plėtoti per maldą, apmąstymą, skaitymą ir gerą patarimą, šis dvasinis gebėjimas neabejotinai augs.
Primygtinis poreikis
Įžvalgumas šiandien tapo ypač būtinas. Mat dabartinis gyvenimas siūlo didžiulių veiklos bei pramogavimo galimybių, o pasaulis šitai pateikia kaip vertingą ir gerą dalyką. Tokiam nuolatiniam dėmesio dirgesiui išstatyti visi, bet pirmiausia jaunuoliai. Vienu metu galima naršyti dviejuose ar trijuose ekranuose ir sąveikauti skirtinguose virtualiuose scenarijuose. Be išmintingo įžvalgumo nesunkiai galime tapti tos akimirkos tendencijų šokdinamomis marionetėmis.
Esame laisvi, turime Kristaus laisvę, tačiau jis kviečia ištirti, kas yra mūsų viduje – troškimus, nerimą, baimę, lūkesčius – ir kas vyksta už mūsų – „laiko ženklus“.
Šitai ypač svarbu, kai mūsų gyvenime atsiranda naujybė ir reikia spręsti, kas tai – „jaunas vynas“ iš Dievo ar pasaulio ar velnio dvasios apgaulinga naujovė. Kitais atvejais būna priešingai, nes blogio jėgos skatina mus nieko nekeisti, palikti viską, kaip yra, rinktis nejudrumą ir sąstingį, taip trukdoma pūsti Šventajai Dvasiai. Esame laisvi, turime Kristaus laisvę, tačiau jis kviečia ištirti, kas yra mūsų viduje – troškimus, nerimą, baimę, lūkesčius – ir kas vyksta už mūsų – „laiko ženklus“, kad pažintume visapusiškos laisvės kelius: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 21).
Visada Viešpaties šviesoje
Įžvalgumas būtinas ne tik ypatingomis akimirkomis ar tada, kai reikia gvildenti sunkias problemas, priimti esminius sprendimus. Tai ir kovos įrankis siekiant geriau sekti Viešpačiu. Mums įžvalgumo visada reikia, kad gebėtume atpažinti Dievo ir jo malonės metą, neignoruoti Jo įkvėpimų, nenuleisti negirdomis kvietimo augti. Visa tai dažnai vyksta nedidelių ir, regis, nesvarbių dalykų plotmėje, nes didžiadvasiškumas reiškiasi paprastuose bei kasdieniuose dalykuose. Ribos tam, kas didu, geriausia ir gražiausia, nebrėžtinos, tačiau dėmesį sykiu būtina telkti į tai, kas maža, į kasdienius įsipareigojimus. Todėl visų krikščionių prašau kasdien nuoširdžiai tirti savo sąžinę kalbantis su mus mylinčiu Viešpačiu. Tuo pat metu įžvalgumas akina mus atpažinti konkrečias priemones, Viešpaties numatytas savo slėpiningame meilės plane, kad neapsiribotume vien gerais ketinimais.
Antgamtinė dovana
Dvasinis įžvalgumas tikrai neatmeta žmogiškosios, egzistencinės, psichologinės, sociologinės ar moralinės išminties paspirties. Tačiau ją pranoksta. Neužtenka net išmintingų Bažnyčios normų. Visada atminkime, kad įžvalgumas yra malonė. Net jei ir apima protą bei protingumą, juos pranoksta, nes čia siekiama įžvelgti slėpinį vienatinio ir nepakartojamo plano, kurį Dievas numatė kiekvienam žmogui ir kuris įgyvendinamas įvairiuose kontekstuose ir ribotose srityse. Galvoje turima ne laikina gerovė, ne pasitenkinimas padarius ką nors naudinga ir net ne troškimas turėti ramią sąžinę.
Galvoje turima mano gyvenimo prasmė mane pažįstančio ir mylinčio Tėvo akivaizdoje, tikroji mano egzistencijos prasmė, kurios niekas geriau nežino nei Jis. Vienu žodžiu, įžvalgumas veda prie paties nemirtingo gyvenimo šaltinio, prie vienintelio tikrojo Dievo ir jo siųstojo Jėzaus pažinimo (plg. Jn 17, 3). Tai nei reikalauja ypatingo gebėjimo, nei rezervuota protingesniems ir labiau išsilavinusiems. Tėvas noriai apsireiškia mažutėliams (plg. Mt 11, 25).
Nors Viešpats kalba mums įvairiais būdais, mūsų darbo metu, per kitus ir kiekvieną akimirką, vis dėlto negalima atsisakyti ilgiau pasimelsti tyloje, norint geriau suvokti kalbą, išsiaiškinti tikrąją įkvėpimų, kuriuos tariamės gavę, reikšmę, nuramdyti baimę ir Dievo šviesoje iš naujo sudėlioti savo gyvenimo visumą. Taip galime sudaryti sąlygas rastis naujai sintezei, kylančiai iš Dvasios apšviesto gyvenimo.
Kalbėk, Viešpatie
Vis dėlto gali būti, kad ir pačioje maldoje vengiame susitikti su Dvasios, kuri veikia kaip nori, laisve. Atmintina, jog maldingas įžvalgumas turi remtis nusiteikimu klausytis – Viešpaties, kitų, pačios tikrovės, kuri vis kelia mums klausimus naujais būdais. Tik tie, kurie pasirengę klausytis, turi laisvę atsisakyti savo dalinio ir nepakankamo požiūrio, savo įpročių, savo stereotipų. Tada išties būname pasirengę išgirsti pašaukimą, sugriaunantį visą mūsų saugumą, tačiau vedantį į geresnį gyvenimą, nes neužtenka, kad visa klotųsi gerai, būtų ramu. Gali būti, jog Dievas mums siūlo ką nors daugiau, o mes, apimti tingaus išsiblaškymo, to neatpažįstame.
Tik tie, kurie pasirengę klausytis, turi laisvę atsisakyti savo dalinio ir nepakankamo požiūrio, savo įpročių, savo stereotipų.
Toks nusistatymas klausytis, savaime suprantama, reiškia klusnumą Evangelijai kaip galutiniam kriterijui, taip pat Magisteriumui, kuris ją sergėja ir Bažnyčios lobyne mėgina surasti tai, kas galėtų būti vaisingiausia šiandieniam išganymui. Kalbama ne apie receptų taikymą ar praeities kartojimą: vienodi sprendimai negali būti tinkami visomis aplinkybėmis, ir tai, kas buvo naudinga viename kontekste, nebūtinai duos vaisių kitame. Dvasių įžvelgimas išlaisvina mus iš nelankstumo, kuriam nėra vietos Prisikėlusiojo amžinos šiandienos atžvilgiu. Tik Dvasia moka prasiskverbti į tamsiausias tikrovės kerteles ir atsižvelgti į visus niuansus, kad Evangelijos naujybė išnirtų kitoje šviesoje. Dovanos ir kryžiaus logika
Augimo įžvalgumu esminė sąlyga yra mokytis Dievo kantrybės ir jo laiko matų, kurie niekada neatitinka mūsų. Jis neliepia ugniai kristi ant netikinčiųjų (plg. Lk 9, 54) nei leidžia uoliesiems ravėti raugių, augančių drauge su kviečiais (plg. Mt 13, 29). Negana to, reikalaujama dosnumo, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35). Įžvalgumo reikia ne atrasti, ką dar galima išgauti iš gyvenimo, bet pažinti, kaip galėtume geriau atlikti savo užduotį, patikėtą per krikštą, o tai reiškia būti pasirengusiam atsižadėti galbūt net ir visko. Juk laimė yra paradoksali ir geriausias patirtis dovanoja, kai priimame slėpiningą logiką, kuri yra ne iš šio pasaulio. Šv. Bonaventūras apie kryžių taip pasakė: „Tai yra mūsų logika“. Kas persiima tokia dinamika, tas neleidžia nujautrinti savo sąžinės ir dosniai atsiveria įžvalgumui.
Kai Dievo akyse tiriame savo gyvenimo kelius, nuošalyje nepalikime nė vienos srities. Visais gyvenimo aspektais galime toliau augti ir pasiūlyti Dievui kai ką daugiau, net ten, kur patiriame didžiausius sunkumus. Tačiau būtina Šventosios Dvasios prašyti, kad mus išlaisvintų ir išsklaidytų baimę, skatinančią užtverti Jai kelią į kai kurias mūsų gyvenimo sritis. Kas iš Jos prašo visko, tam ji ir duoda viską. Šventoji Dvasia nori į mus įžengti ne tam, kad suluošintų ar silpnintų, bet kad dovanotų pilnatvę. Tai leidžia mums suvokti, jog įžvalga yra ne pasipūtėliška savianalizė, egoistinė savistaba, bet tikras išėjimas iš savęs link Dievo slėpinio, išėjimas, padedantis mums įgyvendinti užduotį, kuriai esame pašaukti brolių labui.
* * *
Tikiuosi, kad šie puslapiai padės visai Bažnyčiai stengtis skatinti šventumo troškimą.
Trokštu, kad šiuos apmąstymus vainikuotų Marija, nes ji kaip niekas kitas gyveno Jėzaus palaiminimais. Ji virpėjo iš džiaugsmo Dievo artybėje, laikė viską savo širdyje ir leidosi perveriama kalavijo. Ji yra šventoji tarp šventųjų, labiausiai palaimintoji, rodančioji šventumo kelią ir juo lydinčioji. Jai ne vis tiek, kai parkrentame ir liekame gulėti, ir kartais ji neteisdama paima mus į savo rankas. Kalbėjimasis su ja mus paguodžia, išlaisvina ir šventina.
Motinai nereikia daug žodžių, jai nereikia per daug aiškinti, kas mums nutiko. Užtenka vis sušnibždėti: „Sveika, Marija...“
Tikiuosi, kad šie puslapiai padės visai Bažnyčiai stengtis skatinti šventumo troškimą. Prašykime, kad Šventoji Dvasia įkvėptų mums karštą troškimą būti šventiems didesnei Dievo garbei, ir šiuo atžvilgiu drąsinkime vienas kitą. Tada dalysimės laime, kurios pasaulis neįstengs iš mūsų atimti.
Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2018-ųjų, mano pontifikato šeštųjų metų, kovo 19-ąją, per Šv. Juozapo iškilmę.
Pranciškus
