Šventųjų Angelų Sargų privalomo liturginio minėjimo Šventąsias Mišias antradienį popiežius Pranciškus aukojo savo namų koplyčioje Šventosios Mortos Namuose. Mišias popiežius paskyrė jose dalyvavusiai vienuolei, šią dieną atšventusiai savo vienuolinio gyvenimo dvidešimt penktąsias metines. Šventasis Tėvas Mišių homilijoje iškėlė Dievo mums pavestų Angelų Sargų vaidmenį – angelai yra mūsų gyvenimo palydovai, globėjai ir kelrodžiai, jie yra į Dievą atvertos durys.
Šventieji Angelai Sargai yra ypatinga pagalba, kurią Viešpats pažadėjo savo tautai ir mums, keliaujantiems gyvenimo keliu. Mišių skaitinyje iš Išėjimo knygos skaitėme: „Tikėk manimi, aš siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti tave į vietą, kurią paruošiau” (Iš 23, 20).
Gyvenimas būtent ir yra kelionė, kurioje mums reikia palydovų ir globėjų pagalbos, reikia žmogiško kelrodžio arba kelrodžio, panašaus į žmogišką, kad mums padėtų žvelgti į ten, kur turime eiti.
Pasak popiežiaus, mūsų gyvenimo kelionėje yra trys galimi pavojai.
Yra pavojus neiti. Kiek daug žmonių sustoja ir neina, visas jų gyvenimas sustoja, jie nejuda, nieko neveikia. Tai pavojinga. Galima prisiminti vyrą iš Evangelijos, kuris bijojo investuoti talentą (vertingą pinigą), jį užkasė manydamas: „būsiu ramus, nesuklysiu, nerizikuosiu”.
Daugelis žmonių nemoka eiti arba bijo rizikuoti ir jie sustoja. Tačiau žinome, kad pagal gyvenimo taisyklę kas stovi vietoje ilgainiui sugenda. Kaip vanduo, kuris neteka: jame prisiveisia uodų, jie padeda kiaušinius ir viskas sugenda. Viskas. Angelas mums padeda, mus skatina eiti pirmyn.
Kitas pavojus – suklysti, pasirenkant ne tą kelią. Tik jo pradžioje lengva atsigręžti. Taip pat yra pavojus palikti kelią dėl aikštės, keliauti pirmyn atgal, pasiklysti tarsi labirinte, iš jo nebeišeiti. Angelas yra tam, kad padėtų nesuklysti kelio, eiti toliau teisingu keliu. Tačiau reikia mūsų maldos, prašymo padėti.
Viešpats sako: „Būk jam atidus ir klausyk jo balso“. Angelas autoritetingas, gali mums pasakyti. Tad klausykis jo. „Klausyk jo balso ir nemaištauk prieš jį.“ Reikia klausytis to, ką įkvėpia Šventoji Dvasia, tačiau mums tai perduoda Angelas. Norėčiau jūsų paklausti, ar kalbatės su savo Angelu? Ar žinote savo Angelo vardą? Ar klausotės savo Angelo? Ar leidžiate, kad paėmęs už rankos jus vestų keliu arba stumteltų, kad išjudintų?
Angelų buvimas mūsų gyvenime ir jų vaidmuo yra tuo labai svarbūs, kad leidžia ne tik gerai nukeliauti, bet ir parodo, iki kur turim atkeliauti. Šiandienos Mišių Evangelijoje pagal Matą parašyta: “Žiūrėkite, - sako Viešpats, - kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“. Todėl Angelo Sargo slėpinys apima taip pat dangiškojo Tėvo kontempliavimą, kuriam suprasti reikia Viešpaties malonės.
Mūsų Angelas ne tik yra su mumis, bet mato Dievą Tėvą, yra santykyje su Juo. Jis – kasdienis mūsų tiltas, kuris nuo atsikėlimo valandos iki atgulimo vakare mus palydi ir yra ryšyje su Tėvu. Angelas yra kasdieniai vartai į transcendenciją, į susitikimą su Tėvu. Angelas man padeda eiti gyvenimo keliu todėl, kad jis mato Tėvą ir žino, kuriuo keliu pas Jį nueiti. Neužmirškime šio mūsų gyvenimo kelionės palydovo. (SAK / Vatican News)
