Šventasis Sostas nesiekė ir nesiekia nieko kito, kaip tik Bažnyčiai būdingų dvasinių ir sielovadinių tikslų: remti Evangelijos skelbimą, pasiekti ir saugoti katalikų bendruomenės Kinijoje pilną ir regimą vienybę.
„Pastaruoju metu sklido daug nevienodų balsų apie katalikų bendruomenių Kinijoje dabartį ir, ypač, ateitį. Suprantu, kad toks nuomonių ir svarstymų verpetas galėjo sukurti nemažai sumaišties, daugelio širdyse gimdydamas prieštaringus jausmus. Kai kurie jaučia abejonę ir sutrikimą; kiti jaučiasi apleisti Šventojo Sosto ir tuo pat metu užduoda skausmingą klausimą apie vertę kančių, ištvertų gyvenant ištikimybėje Petro Įpėdiniui. Daugelyje kitų, priešingai, viršų ima teigiami lūkesčiai ir samprotavimai, maitinami vilties apie ramesnę ateitį dėl vaisingo tikėjimo liudijimo kinų žemėje“, - rašo popiežius rugsėjo 26 dienos Žinioje katalikams kinams ir visuotinei Bažnyčiai.
Ji skirta paaiškinti rugsėjo 22 dienos Pekine pasirašytą Laikiną susitarimą tarp Šventojo Sosto ir Kinijos dėl vyskupų skyrimo. Jau keletą dešimtmečių kinų katalikų bendruomenę kerta siena: vieni įstojo į Patriotinę katalikų asociaciją, o kiti atsisakė, priešindamiesi tiek valdžios nurodymui, tiek jos kontrolei Asociacijos viduje. Dalis Asociacijai priklausančių vyskupų buvo įšventinti be Šventojo Sosto skyrimo ir pritarimo. Antra vertus, kinų valdžia nepripažino, ribojo ir persekiojo Asociacijai nepriklausančius vyskupus.
Žinioje Šventasis Tėvas pirmiausia pabrėžia, kad kinų katalikų ištikimybės ir ištvermės išbandyme vertė neišnyksta, priešingai, tai yra Bažnyčios dvasinio lobio dalis, pavyzdys ir gražus liudijimas, kuriuo reikia žavėtis ir dėkoti Viešpačiui. Pati Kinija, priduria jis, yra neįkainojamo kultūros bei išminties paveldo kūrėja bei saugotoja, jau nuo amžių susilietusi su krikščioniškąja žinia. Popiežius pacitavo garsiojo misionieriaus Kinijoje Matteo Ricci SJ žodžius, jog „prieš susidraugaujant reikia stebėti, o susidraugavus reikia pasitikėti“.
Laikinasis Šventojo Sosto ir kinų valdžios susitarimas, primena Pranciškus, yra vaisius ilgo ir sudėtingo dialogo, kurį pradėjo Jonas Paulius II ir tęsė Benediktas XVI. Pranciškus ne kartą cituoja ir remiasi 2007 gegužės Benedikto XVI „Laišku kinų katalikams“.
Šiame kelyje Šventasis Sostas nesiekė ir nesiekia nieko kito, kaip tik Bažnyčiai būdingų dvasinių ir sielovadinių tikslų: remti Evangelijos skelbimą, pasiekti ir saugoti katalikų bendruomenės Kinijoje pilną ir regimą vienybę, - rugsėjo 22 dienos susitarimo esmę perteikia popiežius Pranciškus.
Jis pabrėžė, kad dialogo kelyje Bažnyčia nesivadovauja vien žmogiškais veiksniais ir vertybėmis, bet iššūkius priima kaip piligrimė, pasitikėdama Dievu taip, kaip Abraomas ir kiti mūsų tikėjimo tėvai.
Abraomas pakluso Dievo kvietimui ir leidosi į kelią, kurio nepažinojo, nežinojo kas atsivers juo einant. Jis taip pat leidosi į kelią nelaukdamas idealių socialinių ir politinių sąlygų: tokiu atveju gal niekad nebūtų išvykęs, palikęs savo namus ir savo saugumą. Panašiai, dialoge su Kinija reikia laiko, geros valios, tačiau taip pat dvasinio ištyrimo, kad su Abraomo tikėjimu ir pasitikėjimu istorijos Viešpačiu, po neišvengiamų pasimetimo momentų, ryžtingai žengtume pirmyn.
Žvelgiant į naujausią katalikų Bažnyčios Kinijoje istoriją matome, jog jos įtampos, žaizdos ir pasidalijimai poliarizavosi aplink vyskupo figūrą, kurios paskirtis užtikrinti tikėjimo autentiškumą ir bažnytinę bendrystę.
Taip įvyko ir todėl, nedviprasmiškai pažymėjo popiežius, kad buvo pretenduojama lemti katalikų vidinį gyvenimą, primetant tiesioginę kontrolę, kuri siekia daug toliau, nei teisėta valstybės kompetencija: tai ir sukūrė pogrindžio fenomeną, padalijimą tarp „oficialios“ ir „neoficialios“ bendruomenės, kuris nėra būdingas normaliam Bažnyčios gyvenimui.
Siekiant išeiti iš šios situacijos, įsiklausius į gautus ženklus, išklausius nuomones, apsvarsčius kiekvieną situaciją paskirai, jis, rašo popiežius, nusprendė atšaukti kanonines bausmes ir sugrąžinti į bažnytinę vienybę be popiežiškojo mandato įšventintus septynis „oficialius“ vyskupus, kurie sužeidė Bažnyčios bendrystę dėl savo klaidų ir silpnumo, bet taip pat dėl stipraus ir nereikalingo išorinio spaudimo. Šventasis Tėvas paminėjo ir gailestingumo nusiteikimą, kuris sugeba pranokti įstatymo raidę ar normą, kad atvertų naują kelią.
„Tuo pat metu, rašo Pranciškus, prašau (šiuos vyskupus) išreikšti konkrečiais ir regimais gestais iš naujo atrastą vienybę su Apaštaliniu Sostu ir pasaulyje pasklidusiomis Bažnyčiomis, išliekant ištikimais sunkumuose“.
Laikinasis susitarimas, priduria popiežius, apimantis tik kai kuriuos Bažnyčios gyvenimo aspektus, būtinai tobulinamas ateityje, padės atversti naują puslapį. „Jis pirmą kartą apibrėžia stabilius valstybės valdžios ir Apaštalų Sosto bendradarbiavimo elementus, su viltimi katalikų bendruomenei Kinijoje užtikrinti gerus ganytojus“. Taip pat aišku, kad Susitarimas neišspręs visų problemų ir kad liks neveiksmingas be asmeninio ir bažnytinio elgesio pasikeitimo. Pranciškus paprašė visus kinų tikinčiuosius padėti ieškoti kandidatų, kurie sugebėtų vykdyti vyskupo tarnystę: ne kaip funkcionieriai, bet „pagal Jėzaus širdį“. Visų, be išimties, krikščionių popiežius paprašė susitaikymo ir bendrystės pastangų: tiek paprastų tikinčiųjų, tiek kunigų, vienuolių ir vyskupų. Susitaikymas vardan vienybės ir bendros misijos yra Bažnyčios ir tikėjimo gyvenimo dalis.
Politinėje ir visuomenėje perspektyvoje jis palinkėjo kinų katalikams būti gerais piliečiais, etikos perspektyvoje – teikti pasiūlymus, kurie remiasi tikėjimu į Dievo karalystę. Tai gali pareikalauti ir kritiškumo, tačiau šis neturi būti tik sterilus prieštaravimas, bet teisingesnės, žmoniškesnės ir kiekvieno asmens orumui pagarbesnės visuomenės siekimas.
Primindamas netrukus prasidėsiantį Vyskupų Sinodą jaunimui popiežius atskirą savo žinios skyrių skyrė jauniems kinų katalikams, prašydamas jų entuziazmo, pastangų ir drąsos. Kreipdamasis į viso pasaulio katalikus, Šventasis Tėvas paprašė jų draugiškumo ir maldos už Bažnyčią Kinijoje, paragino geriau pažinti ir priimti jos dvasinį bei kultūrinį lobyną. Kreipdamasis į Kinijos vadovus, popiežius išreiškė viltį ir siekį tęsti dialogą, įveikiant niekam nenaudingus nesusipratimus visais lygiais: tiek aukščiausiu, tiek vietiniu. Žinią Pranciškus užbaigė specialia malda, kuria meldžiama Dievo Motinos globos ir apsaugos savo vaikams, ypač Kinijoje. (RK / Vatican News)
