Kaip gi neatsiminti „dainuojančios revoliucijos“, tos dviejų milijonų žmonių grandinės, nusidriekusios nuo čia iki Vilniaus? – sakė popiežius Pranciškus Taline aukotų Mišių homilijoje.
Popiežius Pranciškus antradienį pietavo seserų brigitiečių vienuolyne Talino rytiniame pakrašty. Maža brigitiečių bendruomenė Estijos sostinėje įsikūrė iškart po nepriklausomybės paskelbimo 1991 m.
Po pietų, Talino katedroje popiežius susitiko su Kalkutos Motinos Teresės įkurtos Meilės Misionierių kongregacijos seserimis, su katalikiškos labdaros srityje aktyviais pasauliečiais savanoriais, taip pat su jų globotiniais. Šventasis Tėvas valandėlę su jais pabendravo, pasakė trumpą kalbą, padėkojo už meilę ir bendrystę, viešpataujančias tuose pagrindiniuose mažos Estijos katalikų bendruomenės maldos ir susibūrimų namuose.
16 valandą Talino Laivės aikštėje prasidėjo popiežiaus Pranciškaus aukojamos Mišios. Dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių.
Mišių pirmajame skaitinyje skambėjo Išėjimo knygos ištrauka, kurioje kalbama apie Dievo išrinktąją tautą, jau išsivadavusią iš Egipto vergijos ir atkeliavusią prie Sinajaus kalno. „Girdint šiuos žodžius, sakė popiežius, neįmanoma nepagalvoti apie Estiją ir visas Baltijos šalis. Kaip gi neatsiminti tos „dainuojančios revoliucijos“, tos dviejų milijonų žmonių grandinės, nusidriekusios nuo čia iki Vilniaus? Jūs žinote ką reiškia kovoti už laisvę; jūs galite tapatintis su tąja tauta. Dėl to, gerai įsiklausykime į tai, ką Dievas sako Mozei, kad suprastume ką Jis sako mums, kaip tautai“.
Prie Sinajaus atkeliavusi tauta jau yra patyrusi Dievo meilę, mačiusi jo stebuklus. Dievas pirmas ją pamilo ir apreiškė savo meilę. Dėl to tauta myli Dievą ir nori sudaryti su Dievu meilės sandorą. Tačiau tai ji daro neverčiama. Dievas nenori varžyti savo tautos laisvės. Taip pat ir mes, sakė Pranciškus, kai renkamės krikščionišką gyvenimo stilių, tai darome be jokio išorinio spaudimo, nesitikėdami už tai ką nors gauti, nereikalaudami nieko mainais iš Dievo. Mes žinome, kad rinkdamiesi Dievą mes nieko neprarandame, kad Dievas nieko iš mūsų neatima, o kaip tik priešingai – viską veda į pilnatvę, atliepia tikruosius žmogaus lūkesčius. Kai kas mano, kad tikra laisvė – tai gyvenimas be Dievo ir nepriklausomai nuo Dievo. Jie nesugeba suvokti, kad šitaip jie keliauja per gyvenimą kaip našlaičiai, kaip žmonės, kurie neturi namų, į kuriuos galėtų sugrįžti.
Žinome, priminė popiežius, kad ir sudariusi sandorą su Dievu Izraelio tauta dykumoje neišvengs pagundos ieškoti kitų dievų, garbins aukso veršį ir bandys pasitikėti vien savo jėgomis. Tačiau Dievas vis iš naujo ją patrauks link savęs ir žmonės atsimins ką girdėjo ir matė ant Sinajaus kalno. Kaip ana Dievo tauta, sakė Šventasis Tėvas, taip ir mes turime atsiminti, kad esame „išrinktoji, kunigiška ir šventa“ tauta.
Būti Dievo išrinktais nereiškia, kad mums ekskliuzyviai priklauso kokios nors ypatingos teisės. Mūsų buvimas Dievo išrinkta tauta taip pat neturi nieko bendra su jokiu sektantiškumu. Mes esame mažoji dalelė, kuri nesislepia ir savęs neizoliuoja, mes nesijaučiame ne geresniais, nei tauresniais, bet norime būti kaip raugas, kuris paveikia visą užmaišytą tešlą.
Krikšto metu mums buvo suteiktas kunigiškas pašaukimas; mums buvo suteikta misija nebūti užsidariusiais, bet išeiti, padėti žmonės užmegzti ryšį su Dievui, jo vardu šaukti: „Ateikite pas mane“. Kunigiškas pašaukimas tai, pasak popiežiaus, taip pat dėmesingumas ir artumas kenčiančiam žmogui. Turime pastebėti artimą, kuriam reikia pagalbos. Turi mums rūpėti jo sunkumai, turime stabtelėti prie kiekvieno, kam reikia pagalbos.
Galiausiai trečiasis laisvos Dievo tautos bruožas – šventumas. Popiežius pakartojo, kad šventumas tai ne išrinktųjų mažumos privilegija, bet visiems skirtas pašaukimas. Visi esame pašaukti į šventumą, gyvendami savo kasdieninį gyvenimą su meile ir ją liudydami kitiems visada ir kiekvienoje vietoje.
„Jūs, sakė popiežius baigdamas homiliją, savo istorijoje ne kartą esate įrodę, kad didžiuojatės, jog esate estai. Kaip gera jaustis tauta! Koks gėris nepriklausomybė ir laisvė! Tad kopkime į šventąjį kalną, į Mozės kalną, į Jėzaus kalną ir prašykime – kaip sako ir šio mano vizito motto – kad jis pažadintų širdis, kad suteiktų Šventosios Dvasios dovaną ir mes sugebėtume būti laisvais kiekvienu savo istorijos metu, daryti gera, suvokti savo išrinkimą, kad čia, Estijoje, ir visame pasaulyje augtų jo šventa kunigiška tauta.
Mišios Talino Laisvės aikštėje buvo priešpaskutinis trumpo popiežiaus Pranciškaus vizito Estijoje įvykis, po kurio laukė tik atsisveikinimas oro uoste. (JM / VaticanNews)
