Žinome, kad daugelis dar nepažįsta Jėzaus ir gyvena paniurę ir paklydę. „Meilė mirė, meilė išnyko, meilė čia daugiau nebegyvena“ pacitavo popiežius Kerli Koiv dainą. „Ne. Aš jus prašau: darykime taip, kad meilė būtų gyva; visi mes turime tai daryti!
Estų jaunimas ilgai plojo popiežiui Pranciškui po jo kalbos Karolio liuteronų katedroje Taline. Keli šimtai susitikimo dalyvių su popiežiumi klausėsi bendraamžių liudijimų apie tikėjimo atradimo kelią, kartais nueitą per didelius sunkumus, giedojo popiežiui, estiškai ir ne vien. Šventąjį Tėvą pasveikinęs Estijos liuteronų arkivyskupas Urmas Viilma pristatė dabartinę jaunąją estų kartą, prisimindamas, jog dauguma jaunų estų yra netikintys, užaugę paauglystėje neišgirdę Jėzaus Evangelijos, nepatyrę krikščioniškosios bendruomenės tikėjimo ir kartais tik suaugę atradę Kristų, tikėjimą, tikinčiuosius, skirtingas jų konfesijas.
Susitikime liudijo jaunimas - liuteronė, ortodoksas ir katalikas. Po šio susitikimo su Estijos jaunimu, kitas popiežiaus susitikimas su jaunimu įvyks po savaitės Vyskupų sinodo salėje Romoje, kur spalio 3 dieną prasidės Sinodo asamblėja jaunimo tema, priminė susirinkusiems Estijos katalikų ganytojas vysk. Philippe Jourdan. Estijos katalikų ganytojas užtikrino Šventąjį Tėvą, kad estų jaunimas jį lydės visą laiką, bet ypatingu būdu tai darys Romoje vykstančio jaunimo Sinodo dienomis ir savaitėmis.
Popiežius pripažino, jog per dažnai jaunimas neturi į ką kreiptis, nes vyresnieji, seniai, dažniausiai yra linkę nesiklausyti, bet patys kalbėti. Kai jūs linksmi, jie žvelgia su įtarumu, kai mato nuliūdusius – nekreipia reikimo dėmesio į tai kas vysta. Konsultacijose prieš jaunimo sinodą, pasakojo popiežius, daugelis jaunuolių pasigedo žmonių, kurie juos palydėtų, suprastų, bet neteistų, klausytųsi ir atsilieptų į jų klausimus. Dažnai krikščionių bendruomenės užsisklendžia to nejausdamos ir nesiklauso to, kas jus neramina. Šiandien noriu jums pasakyti, kad norime verkti su jumis, jei jūs verkiate, palydėti jūsų džiaugsmą savo plojimais ir šypsenomis ir padėti jums eiti Viešpaties keliu.
Popiežius stebėjosi, kad jaunimas vis iš naujo atranda Jėzų tikinčiųjų bendruomenėje, nors trūksta kas jam jį liudytų. Žinome, kad ten kur Jėzus, ten visuomet yra atsinaujinimas, visuomet yra galimybė atsiversti, paliekant praeityje visa kas mus atskira nuo Jo ir nuo mūsų brolių. Ten kur Jėzus, visuomet juntamas Šventosios Dvasios dvelksmas.
Žinome, kad daugelis dar nepažįsta Jėzaus ir gyvena paniurę ir paklydę. „Meilė mirė, meilė išnyko, meilė čia daugiau nebegyvena“ pacitavo popiežius Kerli Koiv dainą. „Ne. Aš jus prašau: darykime taip, kad meilė būtų gyva; visi mes turime tai daryti! Tai daugelio patirtis“, tęsė Pranciškus. „Daugelis mato, kaip išnyksta jų tėvų meilė, išnyksta dar neseniai susituokusių porų meilė, daugelis patiria gilų skausmą, kai mato, jog niekam nerūpi, kad tau reikia emigruoti dėl darbo, arba į tave žvelgia su įtarumu, nesu esi svetimšalis. Gali atrodyti, kad mirė meilė, tačiau žinome, kad taip nėra!, patikino Pranciškus.
Mes turime ką pasakyti, paskelbti, be didelių kalbų, bet iškalbiais gestais.
Jėzus ėjo darydamas gera, o mirdamas panorėjo liudyti ne žodžiais, o kryžiumi. Mus vienija tikėjimas į Jėzų, o jis laukia, kad jį perduotume kitiems jaunuoliams, praradusiems gyvenimo prasmę. Žinoma, ir mums gresia pavojus prarasti tikėjimą. Taip įvyksta, kai gyvename nenuosekliai. Tad priimkime Dievo naujumą į savo gyvenimus, naujumą, kuris leidžia vis iš naujo pradėti, eiti ten, kur žmogus labiausiai sužeistas, kur žmonės ir toliau ieško atsakymų į klausimus apie savo gyvenimo prasmę. Tačiau niekad neisime tuo keliu vieni. Dievas eina su mumis. Jis nebijo paribių, nes jis pats tapo paribiu. Jei išdrįsime išeiti iš savęs, iš savo egoizmų, savo uždarų minčių, jei išeisime į paribius, ten sutiksime jį, nes Jėzus pirma mūsų eina kenčiančio ir atmesto brolio gyvenime. Jis ten yra.
Vaikinai, merginos, meilė nemirė, ji šaukia mus ir siunčia. Teprašo vieno: kad atvertume širdis. Prašykime apaštališkos jėgos, kad neštume Evangeliją kitiems, ją siūlydami, bet neprimesdami, ir atsisakykime „muziejiniais atsiminimais“ virtusio krikščioniško gyvenimo. Krikščioniškas gyvenimas yra gyvas gyvenimas, ateitis ir viltis. Tai ne muziejus! Eikime pirmyn būdami atviri Viešpaties staigmenoms. Jas priimkime. (SAK / Vatican News)
