„Tai buvo pirmas mūrinis gyvenamasis pastatas Kaune, kuris savo apimtimi tarp vienaaukščių medinių pastatėlių atrodė kaip dabartinis „Akropolis“, – sako architektė Asta Prikockienė. – Tai buvo viso Kauno mūrinės architektūros pradžia. Iš jo miestiečiai ėmė pavyzdį, mokėsi ir statė kitus namus.“
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir vienuolynas yra vienas didžiausių Lietuvoje taip gerai išsilaikiusių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios ansamblių, išsaugojęs savo pirminę istoriją. Tuo jis labai įdomus ir svarbus tiek Kauno, tiek visos Lietuvos architektūros istorijai. „Žiūrėdami į šitas formas, kaip jos vystėsi, kaip kito, galime daryti tam tikrus apibendrinimus ir visoje Lietuvos architektūros raidoje“, – sako vienuolyno ansamblį nuo 1983 m. tyrinėjanti architektė A. Prikockienė.
Santakoje stovintis vienuolynas ir bažnyčia iki popiežiaus Pranciškaus vizito atsivers naujomis spalvomis – baigiamas antrasis ansamblio tvarkymo etapas, kurį įgyvendina viešoji įstaiga „Domus Pacis“ (direktorius brolis Linas Voročinskis OFM), su Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA). Projekto darbams parama skirta iš Europos regioninės plėtros fondo. Tokiu būdu Šventasis Tėvas ir į Kauną atvykę piligrimai galės pamatyti atkurtą autentišką XVII a. bažnyčios interjerą. Daugiau nei penkis šimtmečius menantys pastatai po sovietmečio buvo kritinės būklės, todėl jiems sutvarkyti reikalingos didelės investicijos. Tačiau, kaip teigia architektė, tai ne vien brolių pranciškonų, bet visos Lietuvos garbės reikalas.
Architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi
„Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra tikras architektūros istorijos vadovėlis po atviru dangumi, – teigia Asta Prikockienė. – Šiame ansamblyje matome praktiškai visus laikotarpius ir tuo jis yra labai įdomus. Kai pastatas stovi jau daugiau kaip 500 metų, natūralu, kad jis yra daug ko matęs ir patyręs. Todėl nesinori tos patirties iš jo atimti, nesinori tą pastatą padaryti kaip vakar gimusį. Galima sutvarkyti taip, kad jis būtų lygus, gražus, nutinkuotas ir nesimatytų jo amžiaus, tačiau šio darbo tikslas buvo išsaugoti autentiką ir sutvarkyti pažeidimus, kad jis būtų sveikas ir prižiūrėtas.“
XV a. pabaigoje (1471 m.) broliai bernardinai iš LDK didiko Stanislovo Sudivojaičio gavo dovanų sklypą vienuolyno statybai nuo Kauno pilies iki pat Nemuno, t. y. visą santaką, bet tuo metu ji buvo užliejama ir praktiškai visą statybinę teritoriją užėmė šis ansamblis. Šv. Jurgio bažnyčia yra viena iš trijų seniausių bažnyčių Kaune, statyta vienu metu su Arkikatedra ir Vytauto Didžiojo bažnyčia. Nuo XV a. pabaigos iki XIX a. vidurio tai buvo vienuolynas, ir nekeitė savo paskirties.
XIX a. viduryje, carinės Rusijos įsakymu uždarius vienuolyną, prasidėjo svarstymai, ką šitame dideliame ansamblyje daryti. Buvo svarstoma steigti ir ligoninę, ir mokyklą, tačiau galiausiai vienuolynas buvo perduotas kunigų seminarijos dispozicijai ir priklausė jai iki pat II pasaulinio karo. Tuo laikotarpiu drastiškų veiksmų pirmame ir antrame vienuolyno aukštuose nebuvo daryta, tačiau pristatytas trečias barokinio stiliaus aukštas. Taip pat buvo praktiškai visiškai užstatytas vidinis vienuolyno kiemelis. „1995-aisiais susigrąžinę vienuolyną broliai pirmiausia išardė tuos vėlyvus priestatus ir atvėrė vidinį kiemelį, įleido į jį šviesą. Tuo tarpu 2005-aisiais atgavę bažnyčią iškart pradėjo tvarkymo darbus ir atnaujino Mišių šventimą“, – pasakoja A. Prikockienė.
Stabilizavo būklę su galimybe tęsti restauraciją ateityje
Liepos 17 dieną buvo pradėti bažnyčios interjero restauravimo darbai, kurių pagrindinis tikslas buvo sutvarkyti ir stabilizuoti skliautų, presbiterijos ir pagrindinės erdvės būklę, pašalinti byrančius nevertingus paviršinius sluoksnius, o visa, kas yra giliau, konservuoti, kad bet kada ateityje būtų galima atverti ir išlikusią sieninę tapybą. Taip pat buvo restauruota lipdyba iš stiuko (kalkinio tinko). „Restauravome augalinių motyvų nerviūrų lipdybą: kolonų, piliastrų kapitelius, virš kapitelių esančią lipdybą ir visos bažnyčios sienų autentišką tinką, – pasakoja darbams vadovaujanti restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. – Šalinome netinkamas ankstesnėse restauracijose naudotas medžiagas, cementinius užtaisymus, senus elektros instaliacijos laidus, atstatėme lipdybos ir tinko netektis. Šių darbų specifika ta, kad lipdoma vietoje, dešimties metrų aukštyje, nėra jokių išankstinių liejimo formų.“ Lipdiniams atkurti buvo naudota cheminių tyrimų metu nustatyta originalių lipdinių sudėtis.
Pasak restauratorės, vykdant darbus buvo aptikta ir ankstyvosios tapybos žymių.„Valydami sienas nuo voratinklių ir seno tinko atsitiktinai radome ankstyvosios tapybos gabaliukų virš piliastrų, taip pat sienose ir kolonose virš kapitelių, – pasakoja R. Balandžiūnienė. – Tos vietos ir ankstyva tapyba buvo tiesiog užkonservuotos, sutvirtintas jų pagrindas ir palikta galimybė ateityje atidengti ir restauruoti senąsias freskas. Tai ilgas, kruopštus ir ne kelis mėnesius, o metus užtrunkantis darbas, kurio nebuvome numatę šiame etape.“
Dažant bažnyčios sienas ir kolonas buvo pasirinkti autentiški XVII amžiuje naudoti atspalviai. Kadangi XVII a. bažnyčia net tris kartus degė, dabartinės kolonos yra statytos jau po gaisrų. Atliekant polichromijos tyrimus buvo atrasti autentiški jų atspalviai – pilka ir kalkinė balta, tad interjero restauracijai ir buvo pasirinktos to laikmečio spalvos.
Tikintieji bažnyčioje jausis jaukiau
„Bažnyčia viduje labai autentiška, graži ir neperpuošta, todėl labai mėgstama žmonių, tačiau žiemos periodu joje būdavo tiesiog neįmanoma išbūti, – sako architektė Asta Prikockienė. – Kadangi šildančios infraraudonųjų spindulių lempos visiškai negelbėjo, jau baigiami montuoti suolai, po kuriais bus instaliuota suolų šildymo sistema. Norime, kad žmonės čia atrastų ne tik dvasinę ramybę, bet pajustų ir fizinę šilumą bei jaukumą. Tokiam šildymui nereikia didelių išlaidų, jis nedaro neigiamo poveikio polichromijai bei mūrui. Kitaip tariant, suolų šildymas išlaikys 500 metų bažnyčioje buvusį mikroklimatą, tačiau žmonėms per Mišias bus daug maloniau.“
Šiuos ąžuolinius suolus ir naujas šonines bažnyčios duris suprojektavo liaudies meistras Henrikas Ratautas. „Norėjosi, kad suolai atrodytų ir šiuolaikiškai ir neišsiskirtų iš bendros dvasios. Taip pat yra šiek tiek prieškario Kauno architektūros elementų. Juose dera solidumas ir patogumas“, – teigia meistras. Ne mažiau įdirbio prireikė ruošiant ir durų projektą. „Pateikiau keletą durų drožybos eskizų, kuriuos apsvarstė komisija, sudaryta iš brolių pranciškonų, menotyrininkų ir architektų, – pasakoja H. Ratautas. – Iš ketvirto karto pavyko prieiti prie dabartinio siužeto. Pavaizdavau šv. Pranciškų, kuris stovi iškeltomis rankomis ir laimina pas jį ateinančius avinėlius, stirnas bei paukščius, yra atviras ir laukiantis visų.“ Pasak H. Ratauto, yra numatyta ir dvivėrių durų vidinės pusės drožyba, kuri galbūt bus išpildyta ateityje: „Buvo sumanyta ir vidinė durų pusė, kuriai paimtas siužetas iš popiežiaus Inocento III sapno, kuriame jis matė, kaip Pranciškus laiko griūvančią Laterano baziliką. Tad vienoje dvivėrių durų pusėje būtų vaizduojamas bažnyčią parėmęs Pranciškus, o kitoje pusėje – miegantis Inocentas III ir Asyžiaus panorama bei Kauno bernardinų ansamblis.“
Architektūros ansamblis galės pats save išlaikyti
„Pastatas nėra toks organizmas, kad vieną kartą pastatei ir pamiršai – jį reikia nuolat prižiūrėti, – teigia architektė A. Prikockienė. – Broliai pranciškonai labai myli savo vienuolyną, labai stengiasi ir ieško rėmėjų, kad būtų galima jį sutvarkyti, nes 3500 kv. m. ploto patalpas restauruoti vien savo jėgomis jie būtų nepajėgūs. Todėl džiaugiuosi, kad trečiajame vienuolyno aukšte ir pastogėje (kurie buvo pristatyti XX amžiuje ir neturi istorinės vertės) galėjome įrengti patalpas kultūrinėms ir kitoms veikloms.“ Pasak architektės, broliai pranciškonai galės ten organizuoti konferencijas, rekolekcijas ir tokiu būdu visą ansamblį atgaivinti.
„Norėčiau labai pagirti restauratorius ir statybininkus MB „Virmalda“, kurie iš tikrųjų labai nuoširdžiai dirbo, labai stengėsi, – džiaugiasi Asta Prikockienė. – Restauruojamuose objektuose niekada negali numatyti visko iš anksto, nes nežinai, ką atrasi. Stengėmės suspėti sutvarkyti pagrindines erdves, kuriose lankysis popiežius ir piligrimai, kad ten jau būtų nuimti pastoliai, sutvarkyta aplinka, ir jie galėtų pamatyti, kokį grožį turime Kaune.“
Parengė Monika Midverytė OFS
