Šiandien gausu įvairiomis pasaulėžiūromis paremtų programų, seminarų, skirtų moterims, moteriškumui atskleisti, atrasti. Moterys su didele energija ir užsidegimu ieško savojo tapatumo ir vietos, savojo pašaukimo, misijos, panaudodamos tas savybes, kurios prigimtos. Jaučiame, kad yra kažkas daugiau nei išoriniai bruožai ir vaidmenys, kad kiekvienos savitumas, atsiskleidžiantis per įvairiausias savybes (tvirtumą, stiprybę, drąsą, švelnumą, jautrumą, įžvalgumą, rūpestingumą…) neapsiriboja vienu ar dviem įprastais vaidmenimis šeimoje, darbe ar Bažnyčioje.
Popiežius Pranciškus (taip svarbu ir reikalinga!) savo pontifikato metu daug kartų ragino atsigręžti į moteris, išskleisti moters teologiją. Jis pabrėžia moters kilnumą ir griežtai kritikuoja atvejus, kai moteris nuvertinama iki tarnaitės lygmens, kai ji palenkiama tam tikram „maskulinizmui“. Paklaustas, kaip atrodytų vien vyriška visuomenė, jis atsakė, kad „rūsti, atšiauri ir be šventybės“, tuo tarpu moteris dovanoja pasauliui švelnumą, sutelkia ir palaiko visuomenę, paverčia ją bendruomene. Popiežius sako, jog moterį dar galima pavadinti „dovana“. Jis pabrėžia, kad, nors kunigu tapti gali tik vyras – kaip Jėzus, tačiau nepaprastai svarbios realijos yra moteriškosios giminės: Bažnyčia, siela, ir Marija. Marija – ta, kuri yra svarbesnė už apaštalus! [1]
Prisiminkime ir tai, kad prisikėlęs Jėzus visų pirma pasirodė moterims, pirmiausia – apaštalų apaštale vadinamai, karštai Jį mylinčiai Marijai Magdalietei. 2016 m. popiežius Pranciškus Marijos Magdalietės šventę įtraukė į privalomų Bažnyčios švenčių kalendorių, tuo parodydamas ne tik šios šventosios, bet ir moters reikšmę Bažnyčioje. Regime ir kitas moteris, kurios suvaidino svarbų vaidmenį Išganymo istorijoje, pradedant jau Senuoju Testamentu. Jų misijos buvo kuo įvairiausios. Tai pranašė (Mirjama), teisėja (Debora), karalienė (Estera), namų šeimininkė (Morta), menininkė (Marija, Mortos sesuo), bei kitos. [2] Kiekviena turi šias daugiau ar mažiau išreikštas savybes, savitu būdu atspindėdamos savo prigimtį.
Sustoju ties popiežiaus Pranciškaus paminėtu Mergelės Marijos paveikslu. Žvelgiant į įvairius jos gyvenimo, neatsiejamo ir nuo Viešpaties Jėzaus, įvykius, regime, kad Marija išmintinga, klausanti savo širdies, nepaisanti išorinių reikalavimų ir normų, drąsi, ryžtinga, kenčianti ir ištverianti, stipri, ištikima... Kaip dažnai norėdamos išlikti ištikimos savo nuojautai, besielgdamos drąsiai, ryžtingai ar tiesiog savitai, tampame nepatogios kitiems. Kartais už tai net sumokame didelę kainą. Vis dėlto, jei aplinkiniai yra atviri kaitai, tuomet randasi gyvybė, tėkmė, džiaugsmas. Juk gali būti, kad mūsų pasakytas „taip“ kitoniškumui ar kam naujam, pakeis istoriją. Žinoma, tam reikia ypatingos drąsos ir stiprybės atsispirti nusistovėjusioms normoms.
Matome, kaip Marija, jau būdama nėščia, apsilankė pas Elzbietą, kuri jau taip pat laukėsi kūdikio. Abi moterys gerokai „iškrito“ iš to meto visuomenės konteksto. Viena pastojo neištekėjusi, kita laukėsi kūdikio jau būdama senyvo amžiaus. Galima įsivaizduoti, kokių jausmų ir dvejonių jos išgyveno ir kiek reikėjo ryžto bei stiprybės tai priimti. Vis dėlto matome, kaip susitikusios jos džiaugiasi. Tai susitikimas tiesoje ir laisvėje. Mes taip pat rasime pavyzdžių iš savo gyvenimo, kai tikras susitikimas atnešė džiaugsmo ar kai reikėjo drąsos priimant vienokius ar kitokius sprendimus. Be to, žinome atvejų, kai moterys parodė ypatingą drąsą ir keitė šalies, laikmečio istoriją. Taigi, nuo seniausių laikų jos dalyvauja Marijos arba moteriškumo paslaptyje, jausdamos dalykus, kurie turi būti pakeisti, brandinami, auginami, kad nesustotų gyvybė, judėjimas. Ši savybė priimti drąsius sprendimus ir kažką keisti tiek savo, šeimos, bendruomenės, tiek valstybės, Bažnyčios gyvenime yra neįkainojama.
Tarptautinio fokoliarų judėjimo vadovė Maria Voce viename savo interviu kalba apie moters vietą bažnyčioje, pabrėždama, jog moteriai turi atsirasti vieta Bažnyčios magisteriume, kad būtų labai svarbu moterims įsitraukti į „konsultacinius organus ar sprendimų priėmimo vietas, kurios pamažu randasi Bažnyčioje, ir leisti išgirsti savo moterišką balsą. Juk kiekvienas turime savo specifiką, ir būtent ta specifika reikalinga Bažnyčiai“. [3]
Moteris, atspindėdama įvairiausius Biblijos moterų bruožus, realizuoja juos kiekvienai artimu, išskirtiniu, jai dovanotu pavidalu bei gyvybės dvasia. Kiekviena turi laisvą, neapribotą sielą. Tikiu, kad ta laisvė ir gyvybės dvelksmas ateityje prasibraus toliau, nei jai leidžia šiandien dar esamos ribos.
