Jėzus kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. (Iš Mk 8, 27–35)
Jėzus klausinėja saviškius, tarsi rengdamas nuomonių apklausą: ką sako žmonės apie mane? O žmonės sako, kad esi pranašas, vienas iš didžiausių!
Tačiau Jėzus nėra paprastas pranašas, sugrįžtantis iš praeities, net jei būtų ir pats didžiausias. Reikia gilintis toliau: O jūs, kuo jūs mane laikote?
Klausia ne abstraktaus apibrėžimo, bet asmeninio kiekvieno iš jų įsitraukimo: „o jūs...“ Tarsi sakytų: noriu ne dalykų, apie kuriuos tu kažkur girdėjai, bet gyvenimo patirties: kas tau nutiko, kai mane sutikai?
O čia kiekvienas yra pašauktas atsakyti. Kiekvienas turėtų užversti visas knygas bei katekizmus ir atversti gyvenimą.
Jėzus mokė klausdamas, klausimais ugdė tikėti, nuo pat pirmųjų savo žodžių: ko ieškote? (Jn 1, 38). Klausimai, tokie žmogiški žodžiai, atveriantys takus ir neuždarantys aptvarų. Vaikų žodžiai, gal pirmieji mūsų žodžiai, yra ištroškusi ir išalkusi burna, per kurią mūsų gyvenimai išreiškia troškimus, kvėpuoja, valgo, bučiuoja.
O jūs, kuo jūs mane laikote? Jėzus stimuliavo žmonių protus, kad paskatintų jų vidinę kelionę ir perkeistų jų gyvenimą. Jis buvo egzistencijos mokytojas ir norėjo, kad jo žmonės būtų gyvenimo mąstytojai ir poetai.
Petras atsako: tu esi Kristus. Čia pasakojimas pasiekia virsmo tašką: įsakė jiems niekam apie jį nekalbėti. Nes jie dar nematė lemtingojo dalyko. Išties: jis pradėjo juos mokyti, kad žmogaus Sūnui teks daug kentėti, būti nužudytam, o po trijų dienų jis prisikels.
Norite tikrai ką nors sužinoti apie mane ir apie save? Skiriu jums pasimatymą: nukryžiuotas vyras. Prieš tai pasimatymas su Kristumi bus dar kitoks: jis bus tasai, kuris pasilenkia plauti kojų saviesiems.
Kas yra Kristus? Mano „kojų plovėjas“. Prieš mane sulenktas kelis. Jo rankos ant mano pėdų. Išties taip kaip Petrui norisi sakyti: mesijas juk taip negali.
O Jis: esu kaip vergas, kuris tavęs laukia, o tau grįžus, nuplauna kojas. Paulius buvo teisus: krikščionybė yra papiktinimas ir beprotybė.
Dabar jau suprantame, kas yra Jėzus: tai bučinys tam, kuris jį išduoda; jis nepalaužia nieko, perlaužia pats save; neišlieja niekieno kraujo, išlieja savąjį.
Paskui Velykų pasimatymas. Kai pagauna visus į savo prisikėlimą, patraukdamas į aukštybes.
Tu, ką sakai apie mane? Aš irgi išsakau savo tikėjimo išpažinimą, gražiausiais, kokius tik turiu, žodžiais.
Tu, ką sakai apie mane? Aš irgi išsakau savo tikėjimo išpažinimą, gražiausiais, kokius tik turiu, žodžiais: tu buvai geriausias mano gyvenimo sandoris. Man tu esi tai, kas gėlėms – pavasaris, kas aitvarui – vėjas. Tu atėjai ir mano gyvenimas suspindėjo.
Neįmanoma tavęs mylėti ir nemėginti į tave panašėti, tavimi virtus / kaip sėklai gėle (G. Centore).
Italų teologas ir biblistas kun. Ermes Ronchi (g. 1947 m.) yra Marijos tarnų kongregacijos narys, knygų bei straipsnių autorius, religinių televizijos laidų vedėjas. Iš Qumran2.net vertė Saulena Žiugždaitė
