Adoracijos – atrodo daugeliui girdėtas, tačiau ne visiems itin gerai žinomas dalykas, asocijuojantis su Dievu ir Bažnyčia. Teologijos knygos bei žinynai pateikia visiems gerai suprantamą apibrėžimą: juose teigiama, kad adoracijos – tai Dievo garbinimas Švenčiausiame Sakramente. Nuolat vykstančios naktinės adoracijos Lietuvoje nėra įprastas dalykas, dažniausiai adoruojantieji susirenka valandai ar dviem melstis ir taip pagerbti Dievą tyloje. Tačiau kaip iš tiesų viskas atrodo adoracijų naktyje iš arti? Kokių išgyvenimų patiria tikintieji nenutrūkstančiame adoracijų kelyje?
Asmeniniais išgyvenimais dalijasi jau dvidešimt mėnesių besitęsiančių naktinių adoracijų organizatoriai Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas kunigas Rimantas Žaromskis, operos solistė (sopranas), asociacijos „Muzikos galia“ vadovė Diana Tiškovaitė ir organizacijos „Išlikimas“ vadovė Janina Skeberdienė.
Ką jums reiškia adoracijos?
Janina: Man adoracijos yra naši ir daug teikianti auka, kai aukoji savo laiką dvasinei saviugdai, save paskiri Dievui. Juk šiais laikais taip sunku sustoti, mes nuolat kažkur bėgame, skubame, ir toje „košėje“ dažnai pamirštame svarbiausius dalykus Žemėje, pamirštame save. O adoracijos tai yra savęs išgryninimas, tai sustojimas ir susikaupimas. Aš galvoju, jog adoracijos yra klausimas sau: koks yra mano santykis su Dievu? Kai yra kalbamas rožinis, mes iš tiesų galime palyginti save su Kristumi, nes jis, būdamas žmogus, patyrė didžius kančių kelius. Mes, būdami trapūs, einame savo kančių kelius, todėl adoruodami galime paklausti savęs: kodėl mes taip pat kartais esame kalami prie kryžiaus? Malda, kuria mes meldžiamės, gelbėjo pasaulį. Per didžiausius išgyvenimus žmonės juk visuomet atsisuka į maldą. Manau, šiais laikais daug žmonių ieško atsakymų į klausimus: „kas mes esame, kodėl mes čia?“ Tikiu, kad maldoje galime rasti atsakymus. Kiekvieną kartą po adoracijų gali jausti prisipildymą, nesvarbu, ar meldiesi už save, ar už sergantį, ar mirusį artimąjį, ar už tėvynę, ar už pasaulį.
Kun. R. Žaromskis: Man adoracijos teikia buvimą drauge, užsimezga malda, kurioje galime dalyvauti visi krikščionys net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tai leidžia kitaip bendrauti su Viešpačiu nei įprastai Mišiose. Nes pats nakties metas labiau sutelkia į save, leidžia labiau įsigilinti į gyvenimo apmąstymus. Ir manau, kad adoracijos kiekvienam iš mūsų duoda labai daug, tiek man, tiek skaitovams ir giedotojams, tiek besimeldžiantiems. Mes žinome, jog ne tik savo maldas, bet ir skaitinius bei giesmes per adoracijas aukojame Dievui, ir tai yra palaima.
Kokių vidinių išgyvenimų pajutote adoruodami?
Diana: Iš tiesų praėjo laiko, kol aš pajutau tikrąjį adoracijų džiaugsmą. Pamenu, pirmą kartą po adoracijų galvojau: „Na ir ką, nieko ypatingo nejaučiu.“ Tuomet visi buvome labai įsitempę. Nerimavome: o jeigu kažką ne taip pagiedosim, juk viskas transliuojama tiesiogiai! Tik po kiek laiko išmokau atsipalaiduoti, įsijungti į maldą kartu su kitais, sėdinčiais koplytėlėje, nebegalvoti apie tai, kas bus. Man adoracijose visada labiausiai įsimena žinojimas, kad viskas iš tiesų yra gerai… gerai, kai meldiesi. Tos maldos – tai yra kelionė į save. Ateini naktį, kai visi miega, garbini Dievą savo maldomis, skaitymais, giesmėmis, buvimu kartu. Nors iš tiesų adoracijos yra ir tyla, ne vien tik malda, kai gali pasėdėti, susikaupti, apmąstyti savo gyvenimo kalvas ir pakalnes.
Janina: Mes tą ryšį atradom visiškai netikėtai, nes pradžioje galvodavome, kaip viskas bus, kaip mes atrodysime savo draugų ir pažįstamų akivaizdoje. Juk Diana – dainininkė, aš – žurnalistė, ir staiga jos adoruoja bažnyčioje. Dabar juokinga, kad baiminomės įvairių nuomonių, žmonių komentarų. Tačiau pradėjusios adoruoti, mes įgavome drąsos ir atsparumo, žinojimo, kad darome teisingą dalyką, nesvarbu, ką žmonės pasakys. Kartais pasijuokiame, kad buvome kaip tos paklydusios avelės, klaidžiojome netikrų vertybių pasaulyje, o malda, kuria meldžiamės adoruodami, veda tinkamu keliu.
Kaip gimė naktinių adoracijų idėja?
Kun. R. Žaromskis: Pati idėja gimė „Marijos radijo“ dėka, nes kartais sulaukdavau pakvietimo kalbėti rožinio maldą Kaune, šioje radijo stotyje. „Marijos radijo“ prezidentė Egidija Vaicekauskienė ir darbuotojai užsimindavo apie naktines adoracijas, kad būtų šaunu, jei toks dalykas Lietuvoje vyktų nuolatos. Žinoma, iškart į tai rimtai nepažvelgiau, kad mes su komanda galėtume tam tikrą mėnesio naktį susirinkti ir adoruoti ištisas devynias valandas. Išsyk supratau, jog tokia užduotis nebūtų lengva.
Esu du kartus buvęs Vilniuje, Gailestingumo šventovėje, ir Kaune, Kristaus Prisikėlimo bazilikoje, kai vienai valandai atvykdavau į naktines adoracijas sukalbėti rožinio maldą, tačiau tai ir būdavo tiek – tik vienai valandai. Tuomet kartą pas mane atvyko Diana ir Janina ir su didžiausiu užsidegimu pradėjo kalbėti, kad mes Tytuvėnų bažnyčioje turėtume pradėti naktines adoracijas, kurios vyktų kiekvieno mėnesio dvidešimt pirmą naktį. Pasirodo, jos buvo ką tik grįžusios iš Kauno, Marijos radijo, ir savo užsidegimu visiškai subrandino idėją. Štai taip visi kartu naktines adoracijas padarėme realiu dalyku, ir dabar jau dvidešimta naktis, kai kartą per mėnesį, nuo dešimtos valandos vakaro iki septynių valandų ryto kviečiame tiek Lietuvą, tiek viso pasaulio tikinčiuosius adoruoti kartu su mumis.
Kiek žmonių susirenka adoruoti, ar adoruojančių gausėja?
Diana: Tai labai priklauso nuo nakties, jei adoracijos išpuola vidury savaitės, tuomet net ir norintieji negali susirinkti maldai. Jei savaitgaliais – atvirkščiai, būna, jog ir papildomų suolų skubame ieškoti, kad visi sutilptų. Taip pat daug lemia, koks oras – jei lauke speigas, žinoma, jog tikintiesiems iš aplinkinių kaimų yra sunkiau atvykti, juolab jei be automobilių. Geografija kartais būna labai plati: nuo Klaipėdos iki Dzūkijos, o kartais net iš užsienio (net iš Amerikos). Bet kuriuo atveju, dažniausiai susirenka apie dvidešimt, trisdešimt žmonių, kuo mes tikrai labai džiaugiamės, ir, be abejo, visais, klausančiais transliacijų.
Ypač džiugu, kad pakviesti į adoracijas įsitraukė kolegos: asociacijos „Muzikos galia“ narė, LRT radijo laidos „Muzikinė dėžutė“ vedėja Fausta Savickaitė, jos vyras, LNOBT koncertmeisteris Aleksandras Vizbaras, LNOBT orkestro altininkas Andrius Pleškūnas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos koncertmeisterė Gražina Zalatorienė, jos brolis, Kauno muzikinio teatro smuikininkas Povilas Grigas, garsusis marimbininkas Saulius Auglys, kėdainiškių Masandavičių, raseiniškių Germanavičių šeimos. Pakalbinti į adoracijų naktis nuoširdžiai įsiliejo Kelmės jaunieji atlikėjai, Baisogalos choristai, Šiluvos, Žagarės, Šiaulių katedros, Tytuvėnų, Užvenčio muzikuojantys maldininkai, kantičkų giedotojai iš Žalpių, skaitovės Valerija Puišienė, Zina Armonienė, Viktorija Stonytė.
Adoracijų idėja sujungė ne tik eilinius tikinčiuosius, bet ir dvasininkus, vienuolius, kurie atvyksta kalbėti rožinį. Nuostabu, kai naktį prisijungia pagyvenęs inteligentiškas vyras ir iš atminties veda visą rožinio dalį...
Kokių sunkumų iškyla planuojant adoracijas?
Kun. R. Žaromskis: Žinoma, būna įvairiausių sunkumų, kaip labai paprastas dalykas – noras kur nors valandėlei prisnūsti. Būna, jog sugenda mikrofonas, ar dingsta elektra transliacijos metu, tačiau tai smulkmenos, iš kurių ryte galime smagiai pasijuokti. Tačiau turėjome du momentus, kurie visai komandai buvo iššūkis. Vienas jų - tai „video tiltų“ transliacija tarp Dievo Gailestingumo Šventovės Vilniuje ir Tytuvėnų bažnyčios. „Video tiltų“ transliacija buvo planuojama Gailestingumo savaitės dvidešimt pirmąją naktį ir tai sutapo su adoracijų iš Tytuvėnų parapijos naktimi. „Marijos Radijui“ inicijuojant, klausytojai turėjo galimybę melstis su Vilniaus Gailestingumo Šventovės maldininkais, tuomet valandai persikelti į Tytuvėnus, ir taip toliau visą naktį.
Antras kartas – „Tytuvėnai – Fatima“: naktis, kuomet buvo minimas šimtmetis nuo Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje, Portugalijoje. Kadangi tai vėl sutapo su adoracijų naktimi Tytuvėnuose, o mes jau turėjome patirties jungiant „video tiltus“, sugalvojome, jog tokia pat transliacija galėtų vykti tarp Fatimoje besimeldžiančiųjų ir susirinkusių Tytuvėnuose. Planuoti ir tokias adoracijas tikrai buvo smagu, nors iš manęs ir komandos pareikalavo daug daugiau susikaupimo nei įprastai.
Kas teikia ištvermės nesustoti?
Janina: Manau, visų labiausiai ištvermės teikia tai, kad nakties budėjimas išgrynina protą ir jausmus, taurina sielas. Švaresnis gali priimti naują pradžią. Dar labai svarbu, kad adoracijos sklinda po Lietuvą ir pasaulį, jungdamos širdis ir kviesdamos vienytis ramybei ir džiaugsmui.
