Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Dekalogą ir skaitė antrąją katechezę apie trečiąjį įsakymą – švęsti Viešpaties dieną, ilsėtis Viešpaties dieną.
Du įsakymo švęsti Viešpaties dieną motyvai
Pirmojoje šiam įsakymui skirtoje katechezėje Šventasis Tėvas rėmėsi Išėjimo knygos eilutėmis (20, 8-11), kuriose nurodomi tokie motyvai švęsti Viešpaties dieną – praėjusių dienų ir visos kūrinijos laiminimas, šlovinimas, apmąstymas. „Per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“.
Rugsėjo 12 dienos katechezėje Pranciškus rėmėsi Pakartoto įstatymo knygos eilutėmis (5, 12-15), kuriose trečiasis įsakymas perteikiamas labai panašiais žodžiais, kaip ir Išėjimo knygoje, tačiau įterpiamas ir vienas reikšmingas skirtumas.
„Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu. Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“.
Taigi, čia motyvas ilsėtis ir švęsti Viešpaties dieną yra vergovės pabaiga, išlaisvinimo Velykos. Šią dieną ilsisi tiek vergas, tiek šeimininkas.
Ar laisvė yra vien laisvė rinktis?
Vergai pagal apibrėžimą negali ilsėtis. Tačiau egzistuoja daug vergovės rūšių, vidinių ir išorinių. Yra išorinių suvaržymų, tokių kaip prislėgti, prievartos įkaitais paimti gyvenimai ir kitos neteisybės. Yra taip pat vidinių kalėjimų, kaip kad, pavyzdžiui, psichologiniai barjerai, kompleksai, charakterio ribos ir panašūs. Ar įkalintas, prispaustas žmogus gali išlikti laisvu? Ar vidinių sunkumų kamuojamas žmogus gali būti laisvu?
Iš tiesų yra asmenų, kurie net ir kalėjime išsaugo didelę sielos laisvę. Pagalvokime apie šventąjį Maksimilijoną Kolbę arba kardinolą Van Thuan, kurie tamsią prispaudą pavertė šviesos vietomis. Yra taip pat ir vidujai labai trapių žmonių, kurie vis tik pažįsta gailestingumo poilsį ir moka jį perduoti.
Dievo gailestingumas, - kalbėjo Pranciškus, - mus išlaisvina. Kai susitinki su Dievo gailestingumu, gauni didelę vidinę laisvę ir gali ją perteikti. Dievo gailestingumui svarbu atsiverti todėl, kad neliktume savęs pačių vergais.
Kas tad yra tikra laisvė? Ar tai laisvė rinktis? Žinoma, tai dalis laisvės ir stengiamės, kad ji būtų užtikrinta kiekvienam vyrui ir moteriai. Bet gerai žinome ir tai, kad galėjimo daryti tai, ko trokšti nepakanka buvimui tikrai laisvu ar laimingu. Tikra laisvė yra daug daugiau.
Ego grandinės
Egzistuoja vergovė, kuri sukausto daugiau bei kalėjimas, nei panikos krizė, nei primetimai: tai savojo ego vergovė, buvimas savojo ego vergais. Ego gali tapti budeliu, kuris kankina žmogų kur tik jis bebūtų ir įmeta jį į pačią giliausią priespaudą, kuri vadinasi „nuodėmė“: tai nėra paprastas elgesio kodekso pažeidimas, bet egzistencinė nesėkmė ir vergo būklė. Nuodėmė, galų gale, yra gyventi vien pagal savo ego, nepaisant ribų, įsakų ir meilės.
Tikras poilsis: išsilaisvinimas per meilę
Pagalvokime apie ego žmogaus aistrose: apsirijėlis, išlaidūnas, šykštuolis, pavyduolis, išpuikėlis, rūstuolis ir kiti yra vergai savųjų ydų, kurios juos tironiškai valdo ir kankina. Nėra poilsio apsirijėliui, nors ir pilnu pilvu. Nėra poilsio išlaidūnui, kuris gyvena dėl malonumų. Nerimas griaužia šykštuolį, kaupiantį pinigus, darantį blogą kitam. Pykčio ugnis ir pavydo vabalas sunaikina ryšius. Pavyduoliams nepažįstamas sielos sveikatos šviežumas. Kartėlis apnuodija kiekvieną darbą ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Taip pat ir išpuikėlis iškasa duobę tarp savęs ir kitų.
Brangūs broliai ir seserys, kas tad yra tikras vergas? Kas nepažįsta tikro poilsio? Tas, kuris nesugeba mylėti! – apibendrino popiežius Pranciškus. Ydos, nuodėmės, egoizmas mus tolina nuo meilės, mus padaro nepajėgiais mylėti. Esame savęs pačių vergais, negalime mylėti, nes meilė visada kreipia link kitų.
Išlaisvinimas Kristuje
Trečiasis įsakas, kviečiantis ilsintis švęsti išlaisvinimą, mums, krikščionims, yra pranašystė apie Viešpatį Jėzų, kuris nutraukia vidinę nuodėmės vergovę, kad padarytų žmogų galinčiu mylėti. Tikra meilė yra tikra laisvė: išlaisvina nuo turėjimo, atgaivina ryšius, moka priimti ir vertinti artimą, kiekvieną vargą paverčia džiugia dovana, įtraukia į bendrystę. Meilė išlaisvina net ir kalėjime, net silpnus ir ribotus. Tokia yra laisvė, kurią gavome iš mūsų Išganytojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. (RK / Vatican News)
