Jono Malinausko laiškas „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktoriui perpublikuojamas iš penktojo 2018 m. žurnalo numerio.
Gerbiamas Redaktoriau,
jei manęs paklaustum, kuo ypatingas Pranciškaus pontifikatas, kuo jis labiausiai skiriasi nuo ankstesniųjų, atsakyčiau, kad pati akivaizdžiausia ypatybė yra ta, jog nuo pirmos šio pontifikato dienos Vatikane yra du popiežiai. Žinoma, Petro Įpėdinio funkcijas vykdo tik vienas – popiežius Pranciškus, bet ten pat, tame pačiame „Petro garde“ gyvena ir popiežius emeritas Benediktas. Nors tokią visiškai naują situaciją sukūrė Benedikto XVI sprendimas atsistatydinti, padėties šeimininku joje tenka būti Pranciškui.
Ar reikėjo Benediktui trauktis? Kokios buvo priežastys? Visų užkulisių niekas nežino. Bandyti juos išsiaiškinti – bergždžias darbas, neišvengiamai vedantis į sąmokslo teorijų lankas. Šiuo atveju vienintelis tikras dalykas yra paties Benedikto XVI tą 2013 m. vasario rytą pasakyti žodžiai, kad jis paprasčiausiai nebesijaučia pajėgus tęsti savo misijos. Kad ir kokios būtų priežastys, Benedikto atsistatydinimas tikrai nustebino naujumu ir drąsa, o kartu ir kontrastu dar neseniai matytam Jono Pauliaus II liudijimui (nors ne paslaptis, kad tuomet dėl nevisiško popiežiaus veiksnumo susikūrė tam tikra valdymo stagnacija, dėl kurios vėlavo kelių labai rimtų problemų sprendimas).
Vatikane yra ne du popiežiai, bet esama „išplėstos“ popiežiaus tarnystės – vienas vykdo aktyvią tarnystę, kitas – kontempliatyvią.
Kanonų teisės kodeksas numato popiežiaus atsistatydinimo galimybę (332§2), bet nėra specialaus juridinio akto, kuris apibrėžtų atsistatydinusio popiežiaus statusą. Benediktui paskelbus apie ketinimą trauktis, buvo kilusios diskusijos, kartais virsdavusios pernelyg teoriškais samprotavimais apie skirtumą tarp Petro Įpėdinio munus ir ministerium, pirmą suvokiant labiau kaip visam gyvenimui prisiimtą misiją ir statusą, o antrą – kaip tarnystę, suprantamą labiau funkcijų vykdymo prasme. Aktyvios tarnystės atsisakiusiam Benediktui XVI suteiktas „popiežiaus emerito“ titulas. Jis ir toliau yra popiežius, ir toliau dėvi baltą popiežiaus sutaną, ir toliau tituluojamas „Jo Šventenybe“, tik jau nebevykdo popiežiaus pareigų. Pagaliau ir pats Benediktas atsistatydindamas sakė, kad jis neatšaukia išrinkimo dieną visam gyvenimui duoto sutikimo. Jis atsisako vadovavimo funkcijų, bet ir toliau laiko savo pareiga lydėti Bažnyčią malda. Dar drąsiau šią mintį išplėtojo Benedikto XVI sekretorius arkivysk. Georgas Gänsweinas: Vatikane yra ne du popiežiai, bet esama „išplėstos“ popiežiaus tarnystės – vienas vykdo aktyvią tarnystę, kitas – kontempliatyvią.
Viskas kur kas paprasčiau, jei popiežystę suvokiame kaip Romos vyskupo tarnystę. Žinoma, Romos vyskupas yra ypatingas vyskupas – „vadovauja meilėje“ visai vyskupų kolegijai, yra Įpėdinis Petro, kuriam Kristus davė „Dangaus karalystės raktus“ ir paliepė „ganyti jo aveles“, bet vis tiek jis yra vyskupas. Tad jei ir „popiežių emeritą“ suprantame kaip „Romos vyskupą emeritą“, tuomet nereikia jokių specialių juridinių aktų, nes Kanonų teisės kodeksas gana aiškiai apibrėžia vyskupų emeritų statusą.
Reikėjo tam tikro istorinio „demokratizavimo“ ar netgi „demitologizavimo“ proceso, kad popiežių būtų galima suvokti tiesiog kaip Romos vyskupą. Šiandien jis jau įvykęs: sunku įsivaizduoti palankine nešiojamą popiežių su aukšta ir sunkia tiara. Benediktas XVI jau rytojaus dieną po išrinkimo nurodė savo popiežiškajame herbe tiarą pakeisti vyskupo mitra. Taip pat ir Pranciškus po išrinkimo pirmą kartą kreipdamasis į tikinčiųjų minią Šv. Petro aikštėje pasakė: „Romos bendruomenė turi vyskupą“. Šis terminas pavartotas ne kaip popiežystės metafora, bet kaip konstatavimas fakto, kad Buenos Airių vyskupas išrinktas Romos vyskupu. Dabar, kai Pranciškus kartais užsimena apie ankstesnį vadovavimą Buenos Airių vyskupijai, jis paprasčiausiai sako: „Kai buvau anoje vyskupijoje.“ Atstumo, skiriančio popiežystės ir vyskupystės sampratas, sumažėjimas savo ruožtu ir valdančio popiežiaus santykį su popiežiumi emeritu labiau priartina prie lygmens, kuriame vyksta kasdienis visų vyskupų ordinarų ir vyskupų emeritų bendravimas.
2010 m. Benediktas XVI pagerbė popiežių Celestiną V, aplankydamas jo palaikus Italijos Sulmono mieste. L'Osservatore Romano nuotrauka
Bažnyčios istorijoje yra buvę keli atvejai, kai popiežiams tekdavę dėl įvairių, kartais nelabai garbingų priežasčių atsisakyti sosto, tačiau į Benedikto XVI sprendimą panašus, ko gero, tik vienas – Celestino V atsistatydinimas 1294 m. Verta tą atvejį prisiminti visų pirma tam, kad pamatytume, kaip svarbu, kad „buvusio“ ir „esamo“ popiežių santykiuose nebūtų nė mažiausio neaiškumo.
Celestino V išrinkimas buvo kompromiso rezultatas. Konklavoje nė vienas kardinolas nesugebėjo gauti daugumos, tad nuspręsta „laikinu“ popiežiumi išrinkti šventu gyvenimu garsėjusį jau senyvą atsiskyrėlį Petrą Moronietį. Celestino vardu pasivadinęs eremitas po kelių mėnesių atsisakė sosto. Nauju popiežiumi tapo galingas aristokratas Benediktas Caetani, pasivadinęs Bonifacu VIII. Nors, ko gero, nebuvo pagrindo abejoti Celestino pasitraukimo ir Bonifaco išrinkimo teisėtumu, vis dėlto pontifikato baigtis atsistatydinimu, o ne popiežiaus mirtimi, sukėlė sumaištį. Naujasis popiežius senąjį izoliavo, įkalindamas jį savo valdose, Fumone pilyje, pietiniame Lacijuje. Naujų ir dar rimtesnių įtarimų sukėlė Celestino mirtis po pusantrų metų. Prieš naują popiežių susiformavo galinga opozicija, kurios branduolį sudarė su Caetani konkuruojanti kita italų didikų giminė – Colonna, o juos parėmė savų interesų Bažnyčioje turėjusi Prancūzija.
Bonifaco VIII pontifikatas baigėsi Dantės Dieviškojoje komedijoje minimu „antausiu“. Priešindamasis prancūzų kišimuisi į Bažnyčios reikalus Bonifacas pagrasino ekskomunikuoti karalių Pilypą IV. Pastarasis 1303 m. surengė žygį į Caetani valdas. Prancūzų ir Colonna giminės kariuomenė užėmė Anagni miestelį (irgi pietiniame Lacijuje) ir įsiveržė į pilį, kurioje tuo metu buvo Bonifacas VIII. Pasak tradicijos, vienas įsibrovėlių skėlė popiežiui antausį. Nelabai aišku, ar tai buvo antausis tikrąja prasme, ar tik moralinis, tačiau tikra, kad šis epizodas Bonifacą VIII visiškai palaužė ir po kelių mėnesių jis mirė. Prancūzai įgijo persvarą Bažnyčios valdyme, o netrukus, jau 1309 m., popiežių sostinė buvo perkelta į Avinjoną. Ačiū Dievui, dabar tokie dalykai jau neįsivaizduojami. Tačiau kai šiandienio Bažnyčios gyvenimo komentuotojai samprotauja apie dviejų popiežių buvimo Vatikane fakto naujumą ir delikatumą, primena ir aną aštuonių šimtmečių senumo epizodą.
Vyskupų ordinarų ir emeritų santykiuose, be kodifikuotų taisyklių, svarbu ir tai, kaip jie patys sugeba sutarti, svarbi ir išorinė jų santykių recepcija. Tai dar labiau pasakytina apie popiežių ir popiežių emeritą, į kuriuos žiūri visas pasaulis. Taip pat reikia atsiminti, kad Benediktas – teologas Josephas Ratzingeris – turi didelį gerbėjų ratą, susiformavusį dar gerokai prieš jo išrinkimą popiežiumi. Galima manyti, kad jis jau galvojo apie būsimus santykius su įpėdiniu, kai, susitikęs su rinkti naujo popiežiaus į Romą atvykusiais kardinolais, pasakė: „Žinau, kad tarp jūsų yra ir būsimas Petro Įpėdinis. Jau dabar prisiekiu jam klusnumą ir ištikimybę.“ Pranciškus irgi dažnai su simpatija ir meile pasisako apie savo pirmtaką, jį aplanko, pasveikina, pakviečia dalyvauti svarbiausiose iškilmėse.
Popiežiaus ir popiežiaus emerito santykiai atidžiai stebimi. Ne vienas sąmokslo teorijų mėgėjas apsidžiaugtų pamatęs kad ir menką nesutarimo šešėlį. Šia prasme dar palyginti neseniai labai didelio atgarsio buvo sulaukęs kelių kardinolų atviras laiškas, kuriuo Pranciškus buvo kaltinamas santuokos doktrinos liberalizavimu. Tuo metu ne vienas klausė, ką pasakytų Benediktas, juolab kad minėto laiško autoriai buvo seni profesoriaus Ratzingerio gerbėjai. Tačiau popiežius emeritas nesileido įtraukiamas į Pranciškaus kritiką.
Pranciškus bent keletą kartų yra užsiminęs, kad jei suvoks, jog laikas trauktis, nedvejodamas pasitrauks.
Šiemet pavasarį įvyko dar vienas incidentas. Vatikano leidykla parengė keliolikos tomelių rinkinį, kurio autoriai analizuoja Pranciškaus pontifikatą. Pristatymo metu buvo perskaityta ištrauka Benedikto laiško, kuriame jis pavadino „kvailais prietarais“ bandymus jį priešpriešinti popiežiui Pranciškui. Vėliau paaiškėjo, kad leidimo iniciatorius, Šventojo Sosto komunikacijos sekretoriato prefektas, buvo paprašęs Benedikto pratarmės leidiniui apie Pranciškų. Tačiau popiežius emeritas atsisakė, motyvuodamas tuo, kad vienas publikuojamų autorių (vokiečių teologas Peteris Hünermannas) anksčiau yra griežtai kritikavęs popiežių Joną Paulių II ir kardinolą Ratzingerį. Pristatymo metu buvo paminėta Pranciškų palaikanti Benedikto laiško ištrauka, bet ne visas laiškas. Buvo nutylėtas prašymo parašyti pratarmę faktas ir Benedikto atsisakymas.
Dėl tokios nelabai korektiškos manipuliacijos Komunikacijos sekretoriato prefektui teko atsistatydinti. Nors šis incidentas galėtų būti palaikytas tik iniciatyvos įtraukti popiežių emeritą į leidybinį projektą autoriaus neprofesionalumu, vis dėlto, atrodo, išsigąsta ir galimų rimtesnių pasekmių. Prefektui teko palikti postą ne tik dėl savo faux pas, bet greičiausiai ir dėl to, kad suveikė saugikliai, neleidžiantys susikurti situacijai, kuri mestų kad ir menkiausią šešėlį popiežiaus ir popiežiaus emerito santykiams.
Nors jau šešerius metus Vatikane gyvena „du popiežiai“, popiežiaus emerito institucija vis dar yra eksperimento stadijoje. Dėl to visiškai suprantamas tiek smalsumas, stebint ją iš išorės, tiek ir jautrumas iš vidaus. Galima manyti, kad ji neliks tik vienu Benedikto drąsiu sprendimu, bet su laiku konsoliduosis ir taps tokia įprasta, kokia yra emeritų institucija vyskupijose. Pranciškus bent keletą kartų yra užsiminęs, kad jei suvoks, jog laikas trauktis, nedvejodamas pasitrauks.
Čia dedu tašką. O dabar dar pridedu trumpą post scriptum, kuris neturi nieko bendra su tuo, apie ką iki šiol kalbėta. Tik tarp kitko noriu pridurti, kad toje pačioje Anagni pilies menėje, kurioje 1303 m. gavo antausį popiežius Bonifacas, kiek anksčiau – 1243 m. birželio 25 d. – buvo išrinktas popiežius Inocentas IV, kurio vardą minime kalbėdami apie Lietuvos valstybės pradžią – Mindaugo krikštą ir vainikavimą.
