Popiežius Pranciškus apkaltintas dangstęs seksualinio išnaudojimo skandale pagarsėjusį buvusį kardinolą Theodore McCarricką. Nemažai daliai katalikų tai didelis smūgis, nespėjus atsigauti po ankstesnių skandalingų žinių. Prieš kelias savaites pasirodė Pensilvanijos didžiosios prisiekusiųjų žiuri ataskaita apie didelį skaičių dvasininkams pateiktų kaltinimų dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo. Anksčiau nuaidėjo skandalai dėl buvusio kardinolo McCaricko, kuris kaltinamas ne tik priekabiavimu prie seminaristų ir homoseksualių santykių su jais praktikavimu, bet ir mažamečių seksualiniu išnaudojimu. Nepaisant to, kad daliai vyskupų tai buvo žinoma, jis kopė karjeros laiptais – iki pat kardinolų.
Buvęs JAV apaštališkasis nuncijus Carlo Maria Viganò pranešime žiniasklaidai pareiškė, jog popiežius Pranciškus žinojo apie McCarrickui Benedikto XVI 2009 arba 2010 metais (nuncijus tikslios datos neprisiminė) pritaikyts sankcijas, bet jas ignoravo ir paskyrė kardinolą savo patikėtiniu. Vienuolikos puslapių raštiškame liudijime buvęs nuncijus teigia pats apie minėtas sankcijas pranešęs Pranciškui 2013 m.
Tai labai rimtas kaltinimas, po kurio pasipylė pačių įvairiausių reakcijų. Dalis teigė, kad kaltinimai neverti dėmesio, nes Viganò pats yra nepatikimas žmogus, žaidžiantis politinius žaidimus. Mane nustebino, jog sekuliari Lietuvos žiniasklaida, nevengianti patraukti skaitytojų dėmesio Bažnyčios skandalais ir dvasininkus labiau pliekianti nei palaikanti, išleido popiežių ginantį tekstą – esą Bažnyčios konservatoriai bando susidoroti su jiems neįtinkančiu liberaliu popiežiumi. Tuo metu kiti popiežiui mestus kaltinimus priėmė už gryną pinigą ir kartu su Viganò ragina popiežių atsistatydinti.
Ką į šiuos kaltinimus atsakė pats popiežius Pranciškus?
Šventasis Tėvas lėktuve drauge iš Airijos į Romą skridusiems žurnalistams pasakė: „Šįryt perskaičiau komunikatą. Nuoširdžiai pasakysiu jums ir visiems, kuriems tai rūpi: Įdėmiai jį perskaitykite ir patys nuspręskite. Nepasakysiu nė žodžio apie tai. Manau, viskas pasakyta komunikate ir jūs esate pakankamai kompetentingi žurnalistai padaryti išvadas. Tai pasitikėjimo aktas. Kai praeis šiek tiek laiko ir jau būsite padarę išvadas, galbūt aš pasisakysiu, bet norėčiau, kad jūs šį darbą atliktumėte profesionaliai.“
Iš popiežiaus žodžių atrodo, kad jis kviečia vykdyti tyrimą ir Viganò informaciją patikrinti. Taip pat iš Pranciškaus girdėti, kad jei atidžiai tekstą perskaitysime, suprasime, kad kaltinimai neturi pagrindo. Abi pozicijos buvo priimtos ir turime tiek kaltinimų neigimo, tiek gana išsamių tyrimų. Vieną iš kruopščių tyrimo apžvalgų galima perskaityti čia.
Ir vis dėlto neramu. Jei nepasitikėsime net popiežiumi, kaip galėsime kliautis Bažnyčia. Juk Šventąjį Tėvą reikia palaikyti, jis yra Bažnyčios galva, Kristaus vietininkas žemėje. Katalikui gali būti nedrąsu suabejoti popiežiaus nekaltumu, kuris tarsi reikštų abejonę visa Bažnyčia ar net Bažnyčios skaldymą. Kaip teigė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Becciu, komentuodamas Viganò kaltinimus popiežiui: „Jei būsime vieningi su popiežiumi, Bažnyčia išsigelbės. Bet jei būsime susiskaldę – Bažnyčiai grės rimtas pavojus.“
Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Panašu, kad mes tapome nežinios, kuri kelia baimę ir nerimą, įkaitais. Kaip iš šios situacijos ištrūkti? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl kyla baimė popiežiumi suabejoti, nes, net jei ir nesiimame to daryti, mums vis tiek truputį neramu – o kas jei?.. Net jei greitu metu nesužinosime, ar Viganò kaltinimai bent kiek pagrįsti, yra kitas tiesos aspektas, galintis padėti iš dabartinės įtampos išsilaisvinti.
Pripažinkime sau, kad, būdami katalikai ir mylėdami Bažnyčią, neprivalome būti akli popiežiaus žodžiams ir veiksmams. Popiežius gali klysti, jis gali pasielgti neišmintingai ir ne visi jo sprendimai turi sulaukti mūsų besąlygiško palaikymo. Pirmasis mums žinomas žmogus, viešai sukritikavęs popiežių, buvo šv. Paulius, teigęs, kad šv. Petras veidmainiauja:
„Kai Kefas [šv. Petras] atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo [apipjaustytiesiems, žydams] , jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 11–14).
Šv. Petras po kritikos pasitaisė ir viešai paskelbė, kad Dievas tikėjimu numazgojo ir neapipjaustytųjų širdis. (Apd 15, 8-9).
Popiežius Pranciškus taip pat yra klydęs ir kaltę pripažinęs. Lankydamasis Čilėje jis išreiškė palaikymą seksualiniu išnaudojimu kaltinamam vyskupui Juanui Barrosui ir teigė, jog, kol nebus įrodymų, šio klausimo nekomentuos, o vyskupui pateiktus kaltinimus pavadino šmeižtu. Vėliau popiežius tikinčiųjų atsiprašė, kad neatsargiai parinko žodžius ir taip įskaudino nukentėjusius. Po nepasitenkinimo bangos į Čilę jis nusiuntė savo tyrėjų komandą, kuri surinko aukų parodymus ir juos perskaitęs Pranciškus nuomonę dėl kaltinimų nepagrįstumo pakeitė. Popiežius klaidų daro ir geba jas pripažinti. Nėra akiplėšiška abejoti jo sprendimais. Bet kaip tuomet su popiežiaus neklaidingumo dogma, apie kurią visi yra girdėję, bet ne visi iki galo supranta?
Bažnyčia moko, kad popiežius „pačių savo pareigų dėka yra neklystantis, kaip visų Kristaus tikinčiųjų aukščiausiasis ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, galutiniu aktu skelbdamas kokį nors tikėjimo ar dorovės mokymo dalyką [...] (Katalikų Bažnyčios Katekizmas nr. 891).
Kai kurie mokymą apie popiežiaus neklaidingumą šiuo sakiniu užbaigia, jį priskirdami tik oficialiai popiežiaus paskelbtoms dogmoms. Paskutinį kartą dogma buvo paskelbta 1950 metais – dėl Mergelės Marijos dangun ėmimo. Popiežiaus neklaidingumą suredukuojant į dogmų paskelbimą, daroma prielaida, kad kitu metu išreiškiamas popiežiaus mokymas (per katechezę trečiadienio audiencijose, enciklikose ir pan.) yra neprivalomas.
Tokia interpretacija buvo pritaikyta popiežiui Pauliui VI paskelbus encikliką Humanae Vitae, kurioje jis patvirtino ligi tol buvusį Bažnyčios mokymą apie kontracepcijos nepriimtinumą.
Nemaža dalis vyskupų šiam mokymui viešai prieštaravo, teigdami, kad šis nuo pasaulio pažangos atsiliekantis popiežiaus mokymas nėra privalomas. Tokiu požiūriu galima lengvai piktnaudžiauti prieš neįtinkančius dalykus. Tad toliau Katekizme skaitome, kad vyskupai, mokantys vienybėje su popiežiumi, ir pats popiežius yra lydimi Dievo pagalbos (t. y. jiems galioja neklaidingumas), „kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Magisteriumo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokio paprastojo Magisteriumo Kristų tikintieji privalo „laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“ (Nr. 982).
Taigi esame mokomi paklusniai klausyti popiežiaus tikėjimo ir moralės srityje net ir tada, kai jis leidžia enciklikas ar veda trečiadienio katechezes, nors jose nieko naujo neskelbiama, tik patvirtinamas Bažnyčios mokymas ir taip padedama geriau suprasti Apreiškimo tiesos.
Ar neatrodo keista, jog popiežius neklysta, mokydamas apie moralę, nors pats gali smarkiai nusižengti moralės srityje (kaip padarė šv. Petras)? Šis pasitikėjimas kyla iš supratimo, kad popiežius neklaidingai skelbia apreikštas tiesas, o jos, kaip ir pats Dievas, nesikeičia. Popiežiaus mokymas apie tikėjimą ir moralę yra neklaidingas, nes jis seka paties Dievo apreikšta tiesa apie žmogaus, pasaulio ir net paties Dievo prigimtį. O jei popiežius suklysta savo paprastajame magisteriume arba kalba nerišliai, neaiškiai? Kaip teigia kun. Chadas Ripperferis knygoje „Magisterial Authority“ (liet. Magisteriumo autoritetas), mūsų pareiga yra popiežiaus mokymą interpretuoti viso Bažnyčios mokymo kontekste ir surasti tokią interpretaciją, kuri būtų su juo suderinama, bet mes neprivalome užsimerkti prieš proto argumentus, jei Šventojo Tėvo teiginiai Bažnyčios mokymui akivaizdžiai prieštarauja.
Pranciškui paskelbus apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“, Katalikų Bažnyčia vidujai susipriešino: vieni popiežių gyrė dėl užuojautos nusidėjėliams ir jų integravimo į Bažnyčią, kiti kritikavo dėl prieštaravimų Bažnyčios mokymui. Keturi kardinolai suabejojo popiežiaus mokymu, paskelbdami dokumentą „Dubia“, kuriuo Pranciškus prašomas parodyti, jog „Amoris Laetitia“300-305 paragrafai neprieštarauja Bažnyčios doktrinai. Tad kaip ir „Humanae Vitae“ atveju popiežiaus mokymu buvo suabejota. Vis dėlto, kaip teigia kun. Chadas Ripperferis, reikia atskirti kritiką, paremtą argumentu, kad popiežius prieštarauja iki tol Bažnyčios mokomai doktrinai, ir popiežiaus mokymo nepaisymą, dėl to, kad jis prieštarauja kokių nors teologų nuomonėms. Ar teisingai elgėsi kardinolai ir kunigai, palaikę „Dubios“ autorius? Jie suabejojo ne kokiu nors politiniu popiežiaus sprendimu, bet moralės mokymo interpretacija. Jei mes pripažįstame, jog Dievas nesikeičia ir nekeičia žmogaus prigimties, tuomet kaip Aristotelis galėtume ištarti: popiežius mano draugas, bet tiesa didesnė draugė.
Kad ir ką manytume apie „Amoris Laetitia“ ar popiežiaus Pranciškaus vadovavimo stilių apskritai, neturėtume piktintis žmonėmis, kurie atsidėję bando patikrinti Šventajam Tėvui metamus kaltinimus dėl McCaricko dangstymo. Taip pat svarbu suprasti, kad žmonės, ginantys ar viešai palaikantys popiežių Pranciškų, nebūtinai tai daro iš tamsumo, baimės, nenoro matyti situacijos ar dėl politinių tikslų. Kai kaltinamas mums brangus žmogus, reiškiame jam palaikymą, ypač jei manome, kad jį pažįstame ir kaltinimai atrodo nesuderinami su tuo, kaip jis gyvena. Ir visgi negalime ignoruoti buvusio nuncijaus pareiškimo.
Kad ir kaip dėl seksualinio išnaudojimo skandalų būtų susikompromitavę JAV vyskupai, jų pozicija, mano nuomone, yra protinga: kaltinimus reikia ištirti – jei jie teisingi, turime žinoti tiesą, jei ne, reikia išteisinti neteisingai apkaltintuosius. Tiesa išlaisvina.
