Vienas iš naujausių iššūkių katalikų parapijoms yra LGBT parapijiečių, taip pat ir šeimų, kurių gretose yra LGBT narių, priėmimas. Tačiau šis iššūkis taip pat yra gausus malonės, nes LGBT katalikai tiek ilgai jautėsi atskirti nuo Bažnyčios, kad bet kuri priėmimo patirtis dabar gali būti keičianti gyvenimą – gijimo akimirka, galinti paskatinti vėl lankytis Mišiose, sugrįžti į tikėjimą ar net padėti jiems vėl tikėti Dievą.
Per pastaruosius kelerius metus girdėjau pačių bjauriausių istorijų iš LGBT katalikų, kurie parapijose buvo priversti jaustis nelaukiami. 30 metų autistas gėjus, kuris atsivėrė savo šeimai ir neturėjo jokių santykių, man pasakojo, kad pastoracijoje besidarbuojantis parapijietis jam pasakė, jog jis nebegalįs priimti Komunijos. Kodėl? Nes vien tik prisipažinti, kad esi gėjus, jau buvo skandalas.
LGBT katalikai tiek ilgai jautėsi atskirti nuo Bažnyčios, kad bet kuri priėmimo patirtis dabar gali būti keičianti gyvenimą – gijimo akimirka, galinti paskatinti vėl lankytis Mišiose, sugrįžti į tikėjimą ar net padėti jiems vėl tikėti Dievą.
Tačiau žiaurumas nesibaigia ties bažnyčios durimis. Praėjusiais metais su manimi susisiekė moteris, kuri paklausė, ar jos arkivyskupijoje žinau kokių nors „atjaučiančių kunigų“. Kodėl? Ji dirbo slaugytoja hospise, kuriame netrukus turėjo mirti pacientas katalikas. Tačiau vietinis kunigas, tarnaujantis hospise, atsisakė suteikti jam Ligonių patepimą, nes jis buvo gėjus.
Ar mus dar stebina, kad dauguma LGBT Katalikų Bažnyčioje jaučiasi kaip raupsuotieji?
Tas pat tinka ir kalbant apie šeimas. Gėjų paauglį auginanti moteris man pasakojo, kad jos sūnus nusprendė sugrįžti į bažnyčią po kelerių metų, kai jautėsi esąs joje nekenčiamas. Po daugybės diskusijų jis nusprendė sugrįžti per Velykų sekmadienį. Motina netvėrė džiaugsmu. Prasidėjus Mišioms, ji buvo tokia laiminga, kad sūnus yra šalia. Tačiau, kai kunigas perskaitė Kristaus prisikėlimo istoriją, spėkite, apie ką jis pamokslavo? Apie homoseksualumo blogybes. Sūnus atsistojo ir išėjo iš bažnyčios. Motina sėdėjo suole ir verkė.
Ar mus dar stebina, kad dauguma LGBT Katalikų Bažnyčioje jaučiasi kaip raupsuotieji?
Tačiau Bažnyčioje yra ir istorijų, kalbančių apie malonę. Praėjusiais metais vienas universiteto studentas man papasakojo, kad pirmasis asmuo, kuriam jis išsipasakojo, buvo kunigas. Pirmas dalykas, kurį kunigas atsakė, buvo žodžiai: „Dievas tave myli, ir Bažnyčia tave priima.“ „Tai iš tiesų išgelbėjo mano gyvenimą“, – pasakojo man jaunuolis. Iš tiesų mes turime džiaugtis, kad vis daugiau katalikų parapijų yra vietos, kuriose parapijos tarnautojų ir labiau formalizuotų programų dėka LGBT katalikai gali jaustis kaip namuose.
Mano paties jėzuitų bendruomenė Niujorke yra įsikūrusi greta Šv. Pauliaus apaštalo bažnyčios, kuri vykdo vieną aktyviausių atsivėrimo LGBT bendruomenei programų. Ši tarnystė vadinasi „Out at St. Paul“ ir remia rekolekcijas, Biblijos studijų grupes, pasikalbėjimus ir socialinius renginius gausiai parapijos LGBT bendruomenei. Per kiekvienas 17:15 val. Mišias, kai ateina laikas skelbimams, LGBT asmuo ateina prie mikrofono ir sako: „Sveiki. Aš esu Jasonas ar Xorje, ar Marianne, ir aš esu „Out at St. Paul“ narys. Jei esate lesbietė, gėjus, biseksualas ar translytis, tai norime, kad jūs jaustumėtės laukiami. Čia yra keletas renginių, kurie vyks šią savaitę.“ Neseniai sužinojau, kad du šios grupės nariai šiais metais rengiasi prisijungti prie religinių ordinų.
Liūdna, tačiau daug kas dvasiniame LGBT katalikų ir jų šeimų gyvenime priklauso nuo to, kur jie gyvena. Jei esi gėjus, lesbietė, biseksualas ar translytis asmuo, bandantis suvokti savo santykį su Dievu ir Bažnyčia, arba esi LGBT asmens tėvas ir gyveni didžiuliame mieste su atvirai mąstančiais kunigais, tau pasisekė. Tačiau jei gyveni mažiau atviroje vietoje ar tavo kunigas yra tylus ar atviras homofobas, tau nepasisekė. Tai, kaip katalikai yra priimami arba nepriimami savo parapijoje, smarkiai veikia ne tik tai, kaip jie atrodo bažnyčioje, tačiau ir jų tikėjimą bei santykį su Dievu.
Kodėl tikėjimas turi priklausyti nuo vietos, kurioje gyveni? Ar to Dievas trokšta Bažnyčiai? Ar Jėzus norėjo, kad Betanijoje žmonės Dievo meilę jaustų mažiau nei Betsaidoje?
Tai yra tikras skandalas. Kodėl tikėjimas turi priklausyti nuo vietos, kurioje gyveni? Ar to Dievas trokšta Bažnyčiai? Ar Jėzus norėjo, kad Betanijoje žmonės Dievo meilę jaustų mažiau nei Betsaidoje? Ar Jėzus norėjo, kad Jericho moterys jaustųsi mažiau mylimos nei moterys Jeruzalėje?
Tad kas padeda parapijai tapti priimančiai ir gerbiančiai? Kaip kunigai ir diakonai, sesės ir broliai, religinio švietimo direktoriai, pastoracijoje besidarbuojantys pasauliečiai ir visi parapijiečiai gali padėti, kad parapijos taptų namais LGBT katalikams ir jų šeimoms?
Pastebėjimai, kuriuos išsakysiu, yra paremti ne tik pokalbiais su LGBT žmonėmis, tačiau ir LGBT tarnysčių ir jas pasiekti norinčių grupių, su kuriomis konsultavausi rengdamas šią kalbą, patirtimi. Aš jų klausiau, kokie yra patys svarbiausi dalykai, kuriuos parapijos turi žinoti ir daryti?
Tad aš norėčiau kalbėti apie tris sritis. Pirmiausia, kokios yra pačios svarbiausios įžvalgos parapijoms? Antra, ką parapija gali padaryti, kad taptų labiau priimanti ir gerbianti? Galiausiai, ką Evangelija gali mums pasakyti apie šią tarnystę? Pradėkime nuo šešių pamatinių įžvalgų.
1) Jie yra katalikai. Tai skamba kaip akivaizdus dalykas, tačiau parapijos turi prisiminti, kad LGBT žmonės ir jų šeimos yra krikštyti katalikai. Jie Bažnyčios dalimi yra tiek pat, kiek popiežius Pranciškus, vietinis vyskupas ar kunigas. Klausimas nėra apie tai, kaip mes turėtume juos paversti katalikais. Jie jau yra. Tad pats svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti LGBT katalikams, tai priimti juos ten, kas jau yra jų Bažnyčia. Ir prisiminkite: vien tam, kad išlikų Bažnyčioje, LGBT žmonės dažnai susidūrė su daugelį metų trukusiu atmetimu. Mūsų priėmimas turi tai atspindėti, tapti, kaip byloja Evangelijos pagal Luką citata, „geru sauki, prikimštu, sukratytu ir su kaupu atiduotu jums į užantį“.
2) Jie patys nepasirenka savo orientacijos. Liūdna, tačiau daugelis žmonių, nepaisant kone kiekvieno psichiatro ir biologo liudijimo ir, dar svarbiau, išgyventos LGBT žmonių patirties, vis dar tiki, kad žmonės renkasi savo seksualinę orientaciją. Jūs nesirenkate savo orientacijos ar lyties, kaip kad nesirenkate, ar gimsite kairiarankis. Tai nėra pasirinkimas. Ir tai nėra priklausomybė. Tad vien tik būti LGBT nėra nuodėmė. Maža to, tai nėra kažkas, dėl ko galėtume „kaltinti“ kitą, pavyzdžiui, tėvus.
3) Bažnyčioje jie dažnai būdavo traktuojami kaip raupsuotieji. Niekada nenuvertinkite kančios, kurią patyrė LGBT asmenys – ne tik Bažnyčioje, tačiau ir visuomenėje. Keli statistiniai duomenys gali padėti: JAV egzistuoja penkiskart didesnė rizika, kad lesbietė, gėjus ar biseksualus jaunuolis bus bandęs nusižudyti nei jų heteroseksualios orientacijos bendraamžiai. 40 proc. translyčių asmenų JAV bando nusižudyti. Jaunų LGBT žmonių gretose JAV 57 proc. jaučiasi esą nesaugūs dėl savo orientacijos. Taip pat dar viena studija rodo, kad kuo religingesnė yra šeima, iš kurios jie yra kilę, tuo yra didesnė tikimybė, kad jie bandys nusižudyti. O viena iš svarbių priežasčių, kodėl LGBT jaunuoliai tampa benamiais, yra ta, kad šeimos juos atstumia dėl religinių priežasčių. Tad parapijos turėtų suvokti LGBT žmonių stigmatizavimo padarinius.
Daugelis LGBT katalikų buvo giliai sužeisti Bažnyčios. Iš jų galimai buvo šaipomasi, jie įžeidinėjami, atskirti, pasmerkti ar išskirti kritikai – tiek privačiai, tiek iš sakyklos. Jie galbūt nė karto negirdėjo sąvokų „gėjus“ ar „lesbietė“, išsakytų pozityviame ar bent jau neutraliame kontekste. Ir net jei neapykantos komentarai nekilo iš parapijos vidaus, tačiau jie galbūt girdėjo kitus katalikų lyderius išsakant homofobiškus komentarus. Nuo pat ankstyvųjų savo kaip katalikų dienų jie dažnai yra priversti jaustis taip, tarsi jie būtų klaida. Jie bijo Bažnyčios atmetimo, vertinimo ir pasmerkimo. Iš tiesų tai gali būti vieninteliai dalykai, kurių jie tikisi iš Bažnyčios. Tai dažnai juos paskatina atsiskirti nuo Bažnyčios.
LGBT vaikų tėvai susiduria su panašia kančia. Yra toks posakis, kad, „kai vaikas nustoja slapstytis, slapstytis ima tėvai“. Tėvai gali susidurti su sumaištimi, išgąsčiu ir sutrikimu, priimdami tikrovę apie savo vaikų orientaciją ar lytinę tapatybę. Jie gali kentėti gėdą savo giminių ir draugų akivaizdoje. Sulaukus vaikų prisipažinimo ar pareiškimo, kad jie yra translyčiai, tėvai gali ne tik imti jaustis, jog jie kažkaip susimovė, tačiau bus izoliuoti, teisiami ir atskirti nuo Bažnyčios. Kartais jie jaučiasi taip, tarsi privalėtų rinktis tarp savo vaiko ir Dievo. Tėvai taip pat nerimauja, kad jų vaikai paliks Bažnyčią, kurią jie regi kaip juos atstumiančią. Dėl to parapijos privalo stengtis, kad tėvai ir šeimos žinotų, jog vis dar yra laukiami, kad jie neturi ko bijoti Bažnyčios ir kad Bažnyčia yra jų namai.
4) Į Bažnyčią jie atneša dovanų. Kaip ir kiekviena grupė, LGBT žmonės Bažnyčiai atneša ypatingų dovanų. Nors dažnai yra klaidinga generalizuoti, tačiau grupei, kuri Bažnyčioje buvo regima kone išskirtinai negatyviai, yra svarbu svarstyti apie dovanas, kurias ta grupė gali atnešti. Pradedant, kadangi jie buvo tiek marginalizuoti, daugelis LGBT žmonių dažnai jaučia natūralią atjautą tiems, kurie yra paribiuose. Jų atjauta yra dovana. Jie dažnai atleidžia pastoriams ir kunigams, kurie su jais elgėsi kaip su šiukšlėmis. Jų gebėjimas atleisti yra dovana. Jie išlieka katalikais susidurdami su daugelį metų trunkančiu atmetimu. Jų ištvermingumas yra dovana.
Iš tiesų, neseniai kai kurios Amerikos parapijos atleido LGBT žmones po to, kai jie teisėtai susituokė. Ir kažkas šiose situacijose mane visada suglumindavo. Kiekvieną kartą, kai girdėdavau šias istorijas, jos būdavo apie „labiausiai mylimą“ mokytoją, parapijos tarnautoją, vargonininką. Mane tai versdavo klausti, kodėl jie buvo „labiausiai mylimi“. Tada suvokiau, kodėl: LGBT žmonės, dirbantys bažnyčioje, iš tiesų nori čia būti turint omenyje tai, kaip su jais yra elgiamasi. Jie išlieka savo tarnystėje nepaisydami atmetimo, kurį patiria. Tas pat pasakytina apie LGBT parapijiečius: jie privalo sąmoningai apsispręsti likti bažnyčioje. Tad, kai galvojame apie jų dovanas, galime reaguoti taip, kaip Jėzus reagavo į romėnų šimtininką – stebėtis jų tikėjimu.
5) Jie trokšta pažinti Dievą. Kaip daugelis katalikų, daugelis LGBT žmonių turi tam tikrų problemų dėl skirtingų Bažnyčios mokymo aspektų, pavyzdžiui, dėl tokių sąvokų kaip „savo prigimtimi netvarkingi“. Tuo pačiu metu daugelis jų, priešingai nei galvoja žmonės, tiek nesusitelkia į šias tradicijos dalis. Daugelis nori kažko žymiai paprastesnio: jie nori per bendruomenę patirti Tėvo meilę. Jie nori Eucharistijoje susitikti Jėzų Kristų. Jie nori patirti Šventąją Dvasią sakramentuose. Jie nori girdėti geras homilijas, giedoti geras giesmes ir jaustis tikėjimo bendruomenės dalimi. Traktuokite juos kaip tokius – ne kaip nukrypstančiuosius, o kaip parapijiečius. Padėkime LGBT žmonėms ir jų šeimoms išpildyti jų giliausius troškimus – pažinti Dievą.
6) Dievas juos myli. Dievas juos myli, tad turime mylėti ir mes. Ir aš neturiu mintyje šykščios, nenorom duodamos, teisti pasirengusios, santykinės, puse širdies išreiškiamos meilės. Turiu mintyje tikrą meilę. O ką reiškia tikra meilė? Tą patį, ką ir visiems: pažinti juos per visą jų gyvenimų kompleksiškumą, švęsti su jais, kai gyvenimas yra saldus, ir kentėti kartu, kai gyvenimas yra kartus, kaip kad elgtųsi tikras draugas. Tačiau aš sakau dar daugiau: mylėkite juos, kaip Jėzus mylėjo žmones paribiuose – ekstravagantiškai.
Turint omenyje visas šias įžvalgas, kaip parapija gali tapti labai priimanti? Kaip mes galime elgtis su LGBT žmonėmis atliepdami dorybes, kurias rekomenduoja Katekizmas – pagarbiai, su užuojauta, taktiškai. Leiskite man pasiūlyti 10 dalykų. Tačiau šie pasiūlymai turėtų būti pritaikyti konkrečiai jūsų parapijai. Nėra tokio dalyko, kaip vienas dydis tinka visiems. Kiekviena parapija privalo išvystyti savo modelį.
1) Ištirkite savo nuostatas LGBT žmonių ir jų šeimų atžvilgiu. Ar manote, kad kažkas yra nuodėminga, nes yra lesbietė ar yra labiau linkusi į nuodėmę, nes yra heteroseksuali moteris? Ar jūs laikote tėvus „atsakingus“ už gėjaus paauglio sūnaus orientaciją? Ar manote, kad asmuo yra translytis tik todėl, kad taip „madinga“? Ir dar vienas klausimas: jei jums neatsiskleidė nė vienas arba vos keli LGBT žmonės, tai kodėl galėjo susiklostyti tokia situacija?
Be to, ar diskriminuojate juos savo širdyje? Pavyzdžiui, ar taikote LGBT bendruomenei tuos pačius standartus kaip ir heteroseksualų bendruomenei? Kalbėdami apie LGBT žmones, mes esame linkę susitelkti ties klausimu, ar jie pilnai laikosi Bažnyčios mokymo apie seksualinę moralę. Tačiau ar mes taip pat elgiamės su heteroseksualiais parapijiečiais – su tais, kurie gyvena kartu iki santuokos, su tais, kurie praktikuoja gimstamumo kontrolę? Būkime nuoseklūs dėl to, kieno gyvenimą nagrinėjame po padidinamuoju stiklu. Kunigai dažnai labiau simpatizuoja sudėtingoms heteroseksualių asmenų situacijoms, nes jos jiems žinomos. Pavyzdžiui, nors Jėzus griežtai pasmerkia skyrybas, dauguma parapijų priima išsiskyrusius žmones. Ar mes LGBT žmonėms demonstruojame tokį patį supratingumą?
Ką galima padaryti su šiomis nuostatomis? Būkime sąžiningi dėl jų. Tačiau taip pat ieškokime faktų, o ne mitų apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Naudokimės moksliais šaltiniais, o ne gandais, dezinformacija ir homofobiškomis interneto svetainėmis. Tada pasikalbėkite su Dievu ir savo dvasiniu vadovu apie savo jausmus ir atvirai laukite Dievo atsako. Pakvieskite savo pastoracinę komandą pasikalbėti apie jų jausmus ir patirtis. Tai veda į kitą žingsnį.
2) Išklausykite jų. Išklausykite LGBT katalikų, jų tėvų bei šeimos narių patirčių. Jei nežinote, ką pasakyti, galite paklausti: „Kaip jautėtės bažnyčioje augdamas kaip homoseksualus berniukas?“, „Ką reiškia būti lesbiete katalike?“ Ir svarbus klausimas: „Ką reiškia būti translyčiu asmeniu?“ Mes vis dar mažai žinome apie translyčių patirtį, tad privalome klausytis. Pakvieskite LGBT vaiko tėvus pasikalbėti su jūsų pastoracine komanda. Paklauskite jų: „Kaip jaučiatės, turėdami gėjų vaiką?“, „Kaip Bažnyčia jums padėjo ar įskaudino?“, „Kaip pakito jūsų Dievo suvokimas?“ Atkreipkite dėmesį, ką jie atsakys. Būkite dėmesingi kalbai, kuri, anot jų, juos įžeidžia, be reikalo skaudina: pavyzdžiui, „sodomija“. Vardai, žodžiai ir terminologija yra svarbūs dalykai.
Apskritai, nesvarbu, ar dalyvaujate tokioje tarnystėje kaip LGBT pasiekimo programa, ar susitinkate su LGBT asmeniu akis į akį, pradėkite nuo jų patirčių. Pasitikėkite, kad Šventoji Dvasia lydės juos jų kaip krikščionių formacijoje. Mes su kitais katalikais nesielgiame taip, kad tiesiog jiems cituojame Bažnyčios mokymą, nekreipdami dėmesio į jų gyvenimo patirtį. Tad venkime to su LGBT žmonėmis. Atkreipkite dėmesį, kaip su paribiuose esančiais žmonėmis elgėsi Jėzus: pavyzdžiui, ar jis pasmerkia samarietę už tai, kad ji kelis kartus ištekėjusi ir su kažkuo gyvena? Ne. Vietoje to Jėzus išklauso moters ir elgiasi su ja pagarbiai. Tad būkime kaip Jėzus – klausykime, susitikime, lydėkime. Jei Bažnyčia klausytų LGBT žmonių, 90 proc. homofobijos ir išankstinių nuostatų išnyktų.
3) Pripažinkime juos homilijose ar parapijos pristatymuose kaip lygiaverčius parapijos narius – neteisdami ir netraktuodami jų kaip smukusių katalikų. LGBT žmonės niekada neturėtų būti menkinami ar žeminami iš sakyklos – niekas to neturėtų sulaukti. Vien jų paminėjimas gali būti žingsnis priekin. Kartais homilijose aš sakysiu: „Dievas myli mus visus – ar esame seni, ar jauni, turtingi ar vargšai, heteroseksualūs ar LGBT.“ Net ir toks mažas dalykas gali pasiųsti signalą. Tai taip pat siunčia signalą jų tėvams ir seneliams, broliams ir seserims, tetoms ir dėdėms. Galite galvoti, kad savo parapijoje neturite jokių LGBT žmonių. Tačiau jūs tikrai turite šių žmonių tėvus ir senelius. Jūs turite žmonių, kurie myli LGBT žmones jūsų parapijoje. Atminkite, kad tada, kai kalbate apie LGBT žmones, jūs kalbate apie jų vaikus.
4) Atsiprašykite jų. Jei LGBT katalikai ar jų nariai Bažnyčios vardu buvo sužeisti homofobiškų komentarų, nuostatų ar sprendimų, atsiprašykime. Ir čia kalbu apie Bažnyčios tarnautojus. Jie buvo sužeisti Bažnyčios, jūs esate Bažnyčios tarnautojai. Jūs galite atsiprašyti. Tai visko neišspręs, bet tai yra pradžia.
5) Neredukuokime gėjų ir lesbiečių iki raginimo skaistumui, kuris yra bendras mums visiems krikščionims. LGBT žmonės yra daugiau nei jų seksualiniai gyvenimai. Tačiau kartais jie tik apie tai ir tegirdi. Atminkite nesusitelkti tik į seksualumą, tačiau kreipkite dėmesį į kitus jų gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Jų gyvenimai yra turtingi. Daugelis LGBT katalikų patys yra tėvai arba rūpinasi senyvais savo tėvais; daugelis jų padeda skurstantiems savo bendruomenės nariams; daugelis yra įsitraukę į pilietines ir labdaros organizacijas. Jie yra dažnai giliai įsitraukę į parapijos gyvenimą. Matykite juos jų pilnatvėje. Ir jei kalbate apie skaistumą su LGBT žmonėmis, tai tokį patį dėmesį šiai temai skirkite ir kalbėdami su heteroseksualiais asmenimis.
6) Įtraukite juos į tarnystes. Kaip jau minėjau, egzistuoja tendencija susitelkti tik ties seksualine LGBT parapijiečių morale. Tai yra blogai, nes, pirma, dažniausiai jūs nė nenutuokiate, koks yra jų seksualinis gyvenimas, o antra, net jei jie ir nusideda, tai jie nėra vieninteliai tokie. Dėl to LGBT žmonės gali jaustis, kad turi likti neatviri dėl to, kokie jie yra, ir kad jie neturi jokios vietos tarnystėse. Kaip ir visi kiti jūsų parapijos nariai, kurie kasdienybėje neįgyvendina Evangelijos priesakų, o tokie yra visi, LGBT žmonės turėtų būti kviečiami tarnystėms – Eucharistijoje, muzikoje, paskaitose, laidotuvėse ir kitur. Nepriimdama jų, Bažnyčia netenka ir jų dovanų. Jie paprasčiausiai eis ten, kur yra laukiami, ten, kur gali atsiskleisti visu savimi. Be to, pakviesti žmogų, kuris jautėsi ilgą laiką ar net visą gyvenimą paliktas nuošalyje, gali būti gyvenimą pakeičianti patirtis.
7) Pripažinkime jų individualias dovanas. Mes ne tik turime pripažinti dovanas, kurias LGBT žmonės suteikia Bažnyčiai kaip grupė, tačiau turime vertinti ir jų individualias dovanas. Pavyzdžiui, vienas iš giedotojų mano jėzuitų parapijoje yra gėjus. Jis yra malonus ir kupinas atjautos, o jo gražus balsas lėmė, kad jis jau 20 metų yra mūsų šlovinimo grupės esminė dalis. Jūs savo parapijoje veikiausiai turite panašių žmonių. Atminkite, kaip svarbu yra juos pripažinti, pagirti, pakelti. Neslėpkite jų šviesos po savo bušelio krepšeliais.
8) Pakvieskime kiekvieną parapijos darbuotoją juos priimti. Jūs galite turėti priimantį kunigą, tačiau kaip yra kalbant apie kitus? Ar telefonu atsiliepiantis asmuo žino, ką pasakyti lesbiečių porai, kuri nori pakrikštyti savo vaiką? Ar per laidotuves suaugę homoseksualūs velionio vaikai yra traktuojami su ta pačia pagarba, kaip ir kiti vaikai? O kaip su parapijos mokyklos mokytoju, kurio klasėje į tėvų susirinkimą ateina du tėvai? Kaip diakonas elgiasi su mirusio gėjaus tėvu, kuris norėtų laidotuvių savo sūnui? Ar gėjai bei lesbietės katalikai po partnerio mirties yra laukiami netektį išgyvenančiųjų grupėse? Ar jūsų parapija yra atvira visų porų vaikams, ne tik heteroseksualių porų? Ar lesbiečių bei gėjų porų vaikai yra priimami į parapijos mokyklas, švietimo programas ir pasiruošimo sakramentams grupes? Ar jūsų parapijos darbuotojai yra gerai parengti kalbant apie Bažnyčios mokymą apie nediskriminaciją ir pastoracines programas?
Jūsų parapijos balsas nėra tik jūsų dvasininko balsas, bet jūsų visų. Galvokite apie visa tai taip: nepriimdama ir atskirdama LGBT katalikus, Bažnyčia neįgyvendina savo pašaukimo būti Dievo šeima. Atskirdami LGBT žmones, jūs ardote Dievo šeimą, jūs draskote Kristaus Kūną.
9) Remkite specialius renginius ar vystykite pastoracines programas. Kaip ir visi kiti, LGBT katalikai nori jaustis taip, kad jie yra Bažnyčios dalis. Ir, kaip ir kalbant apie visus jos vaikus, Bažnyčios pareiga yra juos pakviesti į bendruomenę. Tačiau daugeliui LGBT žmonių Bažnyčia nebuvo ta vieta, kuri priima. Tad specifiniai LGBT renginiai ir pastoracinės programos padeda peržengti tą prarają, kuri egzistuoja tarp jūsų intencijų ir jų įtarimų.
Kalbant apie renginius, yra daugybė galimybių: galima aukoti priėmimo Mišias, surengti savaitgalio rekolekcijas, vienos dienos rekolekcijas, knygų klubą ar kviestinę paskaitą. Ir renginiai, kuriuose yra kalbama, neturi būti sutelkti išimtinai į LGBT klausimus. Galima tiesiog paremti kalbėtoją, kuris kalbėtų su LGBT parapijiečiais apie maldą. Arba parodykite vaizdo medžiagą, susijusią su tema, apie kurią žmonės turi būti informuoti, pavyzdžiui translyčių asmenų gyvenimo patirtį. Ir vėl šis klausimas dėl translyčių asmenų yra tas, kurio Bažnyčia turi mokytis, nes plačioji visuomenė taip pat dar apie tai mokosi. Burlingtono vyskupas Christopheris Coyne’as sakė: „Nematau priežasties, kodėl translyčiai asmenys nebūtų laukiami Bažnyčioje. Yra daugiau įrodymų, kad daug viso to yra nulemta biologijos; tai nėra tik tai, kad asmuo tiesiog padaro madingą pasirinkimą ar kultūrinį pasirinkimą. Jie tokie yra… Kiekvienas yra Dievo kūrinys, ir aš kviesčiau kiekvieną susėsti prie stalo.“
Kalbant apie pastoracines LGBT programas, yra daugybė galimų modelių – nuo programų, kuriose LGBT žmonės tarpusavyje kalbasi privačiai, iki programų, kuriose LGBT parapijiečiai kartu susitinka su kitais parapijiečiais. Yra švietimo programų apie Bažnyčios mokymą, yra labiau holistinių prieigų, kur grupė nesusitelkia ties seksualiniais klausimais, tačiau domisi kitais LGBT asmenims rūpimais klausimais. Yra šeimos grupių tėvams, yra grupių, kurios siekia užmegzti ryšį su LGBT bendruomene toje teritorijoje, kaip, tarkime, darbas su LGBT jaunimu jiems skirtose įstaigose. Yra vadinamųjų „įsiliejimo“ programų, kur parapija LGBT klausimus įtraukia kaip vieną elementą greta daugelio: suaugusiųjų edukacijoje, socialinio teisingumo programose ir jaunimo tarnystėse. Visa tai priklauso nuo jūsų parapijos.
Kalbant apie tėvus, kai aš vienos mamos paklausiau, ką jai turėčiau pasakyti šiandien, ji atsakė: „Svarbiausias dalykas yra suteikti tėvams saugią, priimančią erdvę, kad jie su kitais katalikais tėvais galėtų pasidalinti savo istorijomis. Tiek daug jų jaučiasi vieniši ir nemano, kad kitiems tenka pereiti tą patį. Yra palengvėjimas sužinoti, kad kiti yra tame pačiame kelyje… Ir jiems nereikia girdėti, kaip jų vaikai yra lyginami su alkoholikais. Girdėti pozityvių pasisakymų iš sakyklos taip pat būtų nuostabu, užuot apsimetinėjus, kad mūsų vaikai tarsi neegzistuotų.“
Praėjusiais metais Jėzuitų parapija, kurioje aš aukoju Mišias ir kuri, nieko nuostabaus, vadinasi Šv. Ignaco Lojolos parapija, rėmė vakarą, kuriame buvo dalinamasi istorijomis. Pasikalbėti apie savo gyvenimus susirinko šeši mūsų parapijos nariai – trys vyrai gėjai, viena gėjaus mama, gėjaus tėvas ir jo paauglys gėjus sūnus. Jų sprendimas pasidalinti džiaugsmo ir sielvarto istorijomis buvo gydanti patirtis tiek jiems, tiek parapijai. Kodėl gydanti jiems? Įsivaizduokite, kad visą savo gyvenimą galvojate, kad jūs nesate Bažnyčios dalis, ir tada jūsų paprašo pasidalinti savo patirtimis. O gydanti patirtis likusiai parapijai tiesiog todėl, kad visa tai subūrė mus draugėn taip, kaip mes vargiai galėjome įsivaizduoti.
10) Pasisakykite už juos. Būkite pranašiški. Yra daug situacijų, kai Bažnyčia gali suteikti balsą šiai persekiojamai bendruomenei. Ir aš nekalbu apie tokius karštus klausimus kaip tos pačios lyties santuokos. Aš kalbu apie incidentus valstybėse, kur gėjai vyrai yra apsupami ir įmetami į kalėjimus ar net žudomi, o lesbietės yra išprievartaujamos, „kad būtų pagydytos“ nuo savo seksualinės orientacijos. Šiose valstybėse LGBT klausimas yra gyvybės klausimas. Kitose šalyse tai gali būti atsiliepimas į paauglių savižudybes ar neapykantos nusikaltimus, ar patyčias. Parapijos turi daug galimybių ginti LGBT – žmones, kurie yra persekiojami.
Katekizmas sako, kad reikia vengti neteisingai atstumti LGBT žmones. Ar mes tikime šia Katekizmo dalimi? Tikėjimo doktrinos kongregacija 1986 metais rašė: „Yra apverktina, kai homoseksaulūs asmenys buvo ir yra smurtinės kalbos ir veiksmų taikiniai. Toks jų traktavimas nusipelno pasmerkimo iš Bažnyčios dvasininkų, kad ir kada tik jis įvyktų.“ Ar mes tikime šiuo kongregacijos pareiškimu?
Tai yra dalis to, ką reiškia būti krikščioniu: pasisakyti už marginalizuotus, persekiojamus, sumuštus. Šokiruoja, kiek mažai šiuo atžvilgiu padarė Katalikų Bažnyčia. Leiskite savo LGBT parapijiečiams žinoti, kad esate kartu su jais, paminėkite jų persekiojimą homilijoje, kai yra tinkama, ar tikinčiųjų maldose. Būkite pranašiški. Būkite narsūs. Būkite kaip Jėzus.
Nes jeigu mes nebandysime būti kaip Jėzus, kokia viso to prasmė? Ir atminkite, kad savo viešojoje tarnystėje Jėzus nuolatos ėjo pas tuos žmones, kurie jautėsi tarsi būtų paribiuose. Jėzui judėjimas buvo iš išorės vidun. Jis į bendruomenę atvesdavo žmones, kurie jautėsi esą išorėje. Nes Jėzui nėra „mes“ ir „jie“. Yra tik mes.
Pabaigoje aš norėčiau užbaigti Evangelijos istorija, kuri padėtų mums apmąstyti mūsų pašaukimą priimti ir gerbti LGBT žmones ir jų šeimas.
Evangelija pagal Luką pasakoja mums nuostabią istoriją apie Jėzaus susitikimą su Zachiejumi. Jėzus keliauja per Jerichą – didžiulį miestą. Jis yra pakeliui į Jeruzalę ir yra savo tarnystės pabaigoje, tad jis turėjo būti gana gerai pažįstamas toje vietovėje. Dėl to jis veikiausiai turėjo gausią jį sekusiųjų minią. Jeriche yra vyras vardus Zachiejus. Jis buvo regiono muitininkų viršininkas ir dėl to turėjo žydų būti laikomas „pagrindiniu nusidėjėliu“. Kodėl? Todėl kad jis turėjo būti regimas kaip bendrininkaujantis su romėnų valdžia. Tad Zachiejus veikiausiai buvo tas, kuris visų buvo paliktas išorėje.
Dabar aš norėčiau paraginti jus įsivaizduoti Zachiejų kaip LGBT katalikų simbolį. Ne todėl, kad LGBT žmonės yra labiau nuodėmingi nei mes, nes mes visi esame nusidėjėliai. Tačiau todėl, kad jie taip pat jaučiasi marginalizuoti. Galvokite apie LGBT asmenį kaip apie Zachiejų.
Evangelija pagal Luką aprašo Zachiejų kaip „žemo ūgio“. Kokie „maži“ dažnai Bažnyčioje jaučiasi LGBT žmonės. Lukas taip pat rašo, kad Zachiejus dėl minios negalėjo matyti Jėzaus. Taip tikriausiai buvo dėl jo ūgio, tačiau kaip dažnai „minia“ užkerta kelią LGBT asmens susitikimui su Jėzumi? Kai mes parapijoje esame tos „minios“ dalis, tai neleidžia LGBT žmonėms priartėti prie Dievo?
Zachiejus dėl minios negalėjo matyti Jėzaus. Taip tikriausiai buvo dėl jo ūgio, tačiau kaip dažnai „minia“ užkerta kelią LGBT asmens susitikimui su Jėzumi?
Tad Zachiejus įsilipa į medį, nes, kaip mums pasakoja Lukas, jis norėjo pamatyti, kas toks yra Jėzus. Būtent to nori ir LGBT asmenys – pamatyti, kas yra Jėzus. Tačiau jų kelyje atsiduria minia.
Tada ateina Jėzus, kuris keliauja per Jerichą veikiausiai sekamas šimtų jo dėmesio ištroškusių žmonių. Ir į ką jis parodo? Į vieną iš religinių autoritetų? Į vieną iš savo mokinių? Ne, į Zachiejų! Ar jis šaukia: „Nusidėjėlis!“? Ar jis šaukia: „Tu, siaubingas mokesčių rinkėjau“? Ne! Jis sako: „Greit lipk žemyn! Man reikia apsilankyti tavo namuose.“ Tai yra viešas priėmimo ženklas tam, kuris buvo paribiuose.
Tada ateina mano mėgstamiausia šios istorijos dalis: „Tai matydami, visi murmėjo.“ Būtent tai šiandien vyksta su LGBT žmonėmis. Žmonės murma! Įsijunkite internetą ir pamatysite visą tą murmėjimą. Gailestingumo parodymas kažkam, kas yra paribiuose, visada supykdo žmones.
Tačiau Zachiejus išlipa iš medžio ir, kaip rašoma Evangelijoje, jis liko stovėti. Originalus graikiškas žodis skamba tvirčiau –statheis: jis apgynė savo poziciją. Kaip dažnai LGBT žmonės turi apginti savo poziciją susidurdami su opozicija ir išankstinėmis nuostatomis bažnyčioje?
Žmonės murma! Įsijunkite internetą ir pamatysite visą tą murmėjimą. Gailestingumo parodymas kažkam, kas yra paribiuose, visada supykdo žmones.
Tada Zachiejus sako, kad jis pusę savo turto atiduos vargšams ir, jei ką nors nuskriaudė, grąžins keturgubai. Susitikimas su Jėzumi atveda į atsivertimą, kaip nutinka su kiekvienu. Ką turiu mintyje kalbėdamas apie atsivertimą? Ne „atsivertimo terapiją“. Ne, atsivertimas, kuris nutinka Zachiejui, yra atsivertimas, kuriam esame pakviesti visi. Evangelijose Jėzus tai vadina metanoia– protų ir širdžių atsivertimas. Zachiejui atsivertimas reiškė davimą vargšams.
Visa tai kyla iš susitikimo su Jėzumi. Nes Jėzaus prieiga dažniau būdavo pirmiau – bendruomenė, o tada – atsivertimas, o ne atvirkščiai. Jonui Krikštytojui modelis buvo iš pradžių atversti, o tada priimti į bendruomenę. Jėzui bendruomenė eina pirma, o atsivertimas – po to. Pirmiausia priimkime ir gerbkime.
Taip Jėzus elgiasi su žmonėmis, kurie jaučiasi esą paribiuose. Jis eina jų ieškoti pirma visų kitų, jis susitinka juos ir elgiasi su jais su pagarba, jautrumu ir atjauta.
Tad, kai kalbame apie LGBT žmones ir jų šeimas mūsų parapijose, atrodo, kad yra dvi vietos, kuriose mes galime atsistoti. Galima stovėti su minia, kuri murma ir kuri prieštarauja gailestingumui esantiems paribiuose. Arba galima stovėti su Zachiejumi, o dar svarbiau – su Jėzumi.
Parengta pagal America Magazine
