Popiežius Pranciškus „Dievas yra jaunas“; iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė, išleido „Baltos lankos“, 2018.
„O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Tad Dievas yra tas, kuris visada atnaujina, nes Jis visuomet naujas: Dievas yra jaunas!“
„Seni svajokliai ir jauni pranašai – tai mūsų visuomenės, netekusios šaknų, išsigelbėjimas ir raktas į švelnumą, kuriam visi esame pašaukti.“
Liudydama Dievą, kuris yra ne tik Tėvas (ir Motina, kaip jau buvo pasakęs Jonas Paulius I), tačiau ir Sūnus, todėl – ir Brolis, popiežiaus Pranciškaus išlaisvinimo žinia perskrodžia dabartį ir nubrėžia ateitį, kad atnaujintų mūsų visuomenę. Šioje knygoje popiežius į dėmesio centrą iškelia jaunąsias kartas, ištraukia jas iš užribio, į kurį pernelyg ilgai buvo nustumtos, nurodo jas kaip pagrindines mūsų istorijos veikėjas. Nors šiais neramiais laikais jaunuomenė patiria atskirtį, iš tiesų jie – „drėbti iš to paties molio“ kaip ir Dievas, geriausios jų savybės – tai Jo savybės. Tik nutiesus tiltą tarp senolių ir jaunuolių, bus galima pasukti į švelnumą, kurio mums taip reikia.
Šiame drąsiame, intymiame ir atvirame pokalbyje su Thomasu Leoncini Pranciškus kreipiasi ne tik į viso pasaulio jaunuolius, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, tačiau ir į suaugusiuosius, dalyvaujančius juos ugdant. Su stiprybe, išmintimi ir aistra, įpindamas asmeninių prisiminimų, teologinių komentarų ir tikslių bei pranašiškų pastabų, neatsisakydamas nė vieno šių laikų iššūkio, popiežius žvelgia į didžiąsias šiandienos problemas - nuo pačių intymiausių temų iki viešosios sferos.
---
Popiežiau Pranciškau, pradėdamas norėčiau paklausti, kas yra jaunystė?
Jaunystė neegzistuoja. Kalbėdami apie jaunystę, dažnai nesąmoningai turime galvoje mitus apie ją. Tad man patinka galvoti, kad jaunystė neegzistuoja, o vietoje jos yra jaunuoliai. Lygiai taip pat nėra senatvės, bet yra senoliai. Sakydamas „seniai“, „senoliai“, nevartoju negražaus žodžio, priešingai – tai nuostabiai gražus žodis. Kaip paprastai didžiuojamasi savo jaunyste, lygiai taip pat reikia džiaugtis ir didžiuotis senatve. Būti senam yra privilegija: tai reiškia, kad turi pakankamai patirties ir gali save pažinti bei atpažinti savo klaidas ir teigiamas savybes; sugebi potencialiai atsinaujinti, visai kaip jaunystėje; tai reiškia, kad sukaupei patirties, reikalingos tam, kad galėtum priimti praeitį ir, svarbiausia, kad pasimokei iš praeities. Dažnai leidžiamės užvaldomi būdvardžio be daiktavardžio jam suteikiamo palaikymo. Jaunystė, be abejo, yra daiktavardis, tačiau tai konkrečios atramos neturintis daiktavardis, tai mintis, taip ir nesukurianti vaizdo.
Būti senam yra privilegija: tai reiškia, kad turi pakankamai patirties ir gali save pažinti bei atpažinti savo klaidas ir teigiamas savybes; sugebi potencialiai atsinaujinti, visai kaip jaunystėje; tai reiškia, kad sukaupei patirties, reikalingos tam, kad galėtum priimti praeitį ir, svarbiausia, kad pasimokei iš praeities.
Ką regite, galvodamas apie jaunuolį?
Matau savo kelio ieškantį vaikiną arba merginą, norinčius kojomis atsispirti nuo žemės ir skristi, einančius į pasaulį ir žvelgiančius į horizontą vilties, ateities ir iliuzijų kupinomis akimis. Jaunuoliai žengia abiem kojomis, kaip ir suaugusieji, tačiau, skirtingai nei suaugusieji, kurių kojos juda paraleliai, jaunuoliai viena koja visada yra priekyje, jie visada pasiruošę lėkti, spriegti į priekį. Visada į priekį. Kalbėti apie jaunuolius – tai kalbėti apie perspektyvas ir apie džiaugsmą. Jaunuoliai turi daug jėgos, jie moka žvelgti su viltimi. Jaunuolis yra gyvenimo perspektyva, kurioje glūdi tam tikro laipsnio atkaklumas; jis pakankamai pakvaišęs, kad galėtų puoselėti iliuzijas, ir turi užtektinai sugebėjimų išgyti nuo nusivylimo, kuriuo tos iliuzijos gali baigtis.
Jaunuolis yra gyvenimo perspektyva, kurioje glūdi tam tikro laipsnio atkaklumas; jis pakankamai pakvaišęs, kad galėtų puoselėti iliuzijas, ir turi užtektinai sugebėjimų išgyti nuo nusivylimo, kuriuo tos iliuzijos gali baigtis.
Negalima kalbėti apie jaunuolius, nepaliečiant paauglystės temos, nes niekada nereikia nuvertinti šio raidos etapo, kuris galimai yra sunkiausiais ir svarbiausias gyvenime. Paauglystėje patiriamas pirmasis tikrasis sąmoningas ryšys su tapatybe, tai gyvenimo etapas, kurį pereina ne tik vaikai, bet ir visa šeima; tai tarpinis etapas, kaip tiltas, kuriuo žengiame į kitą kelio pusę. Dėl šios priežasties paaugliai nepriklauso nė vienai iš pusių – jie eina, keliauja, juda. Jie – ne vaikai (ir nenori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su vaikais), bet ir ne suaugusieji (nors nori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su suaugusiaisiais, ypač kai kalba eina apie privilegijas), tad turbūt galima sakyti, kad paauglystė yra įtampa, neišvengiama introspekcinė jaunuolio įtampa. Tačiau tuo pat metu ji tokia stipri, kad gali smogti visai šeimai, ir gal kaip tik todėl ji yra tokia svarbi. Tai pirmasis jaunuolio ir jaunuolės perversmas, pirmoji gyvenimo transformacija, kuri pakeičia taip smarkiai, kad dažnai sujaukia ir santykius tarp draugų, meilės saitus, kasdienybę. Paauglystės laikotarpiu žodis „rytoj“ vargiai gali būti vartojamas užtikrintai. Turbūt ir suaugusieji turėtume būti atsargesni, tardami žodį „rytoj“, ypač šiuo istoriniu laikotarpiu, tačiau niekas geriau už paauglį nežino svarbos, kurią įkūnija akimirka. Paaugliui akimirka yra pasaulis, galintis aukštyn kojomis apversti visą gyvenimą. Tuo gyvenimo laikotarpiu apie dabartį galvojama turbūt daugiau nei per visą likusį gyvenimą. Paaugliai ieško akistatos, užduoda klausimus, viską ginčija, ieško atsakymų. Jaučiu būtinybę akcentuoti, koks svarbus yra tas visko ginčijimas. Paaugliai trokšta mokytis, kad galėtų tapti nepriklausomi, o suaugusieji būtent šiuo laikotarpiu turi būti supratingesni nei bet kada ir savo elgsena stengtis rodyti teisingą kelią, užuot įsivaizduodami galintys mokyti tik žodžiais.
Paauglystė – ne liga, negalime elgtis taip, tarsi ji tokia būtų. Vaikas, gerai išgyvenantis paauglystę – kad ir kokia ji būtų sunki tėvams – tai vaikas, turintis ateitį ir viltį.
Paaugliai išgyvena įvairių nuotaikų, kurios būna dar ir staigiai kintančios, o visa šeima jas išgyvena drauge su jais. Tai etapas, kuriuo, be abejo, kyla pavojų, tačiau visų pirma tai jų ir visos šeimos augimo laikas.
Paauglystė – ne liga, negalime elgtis taip, tarsi ji tokia būtų. Vaikas, gerai išgyvenantis paauglystę – kad ir kokia ji būtų sunki tėvams – tai vaikas, turintis ateitį ir viltį. Man dažnai kelia nerimą dabartinė tendencija mūsų jaunuolius „medikalizuoti“ pirma laiko. Atrodo, kad viską norima išspręsti per mediciną arba viską kontroliuojant, vadovaujantis šūkiu „kuo geriau išnaudoti laiką“, o paauglių dienotvarkė tampa net gausesnė nei svarbaus vadovo. Pasikartosiu: paauglystė – ne liga, su kuria reikia kovoti. Tai normalus, natūralus mūsų vaikų raidos etapas.
Kur gyvenimas, ten – judesys, kur judesys – ten pokyčiai, paieškos, netikrumas, ten – viltis, džiaugsmas, taip pat neviltis bei sielvartas.
Kokie jaunystės prisiminimai Jums pirmiausia ateina į galvą? Pabandykite prisiminti save Argentinoje, kai Jums buvo dvidešimt...
Būdamas tokio amžiaus mokiausi seminarijoje. Patyriau labai stiprią akistatą su skausmu: aptikus tris cistas man buvo pašalinta dalis plaučio. Ši labai stipri patirtis veikia mano prisiminimus, apie kuriuos klausi, tačiau puikiai pamenu vieną labai intymų dalyką: buvau kupinas svajonių ir troškimų.
Ar prisimenate kurią nors iš savo svajonių?
Papasakosiu tokią istoriją, atkreipk dėmesį į subtilią perėją, kuri driekiasi tarp troškimų ir ribų. Man buvo beveik septyniolika, prisimenu, kad tą dieną mirė kompozitorius Sergejus Sergejevičius Prokofjevas. Man labai patiko jo operos. Buvau senelės iš motinos pusės namo kieme, sėdėjau prie lauko staliuko. Paklausiau senelės: „Kaip įmanoma turėti tokį talentą, prie kurio mus įpratino Prokofjevas?“ O ji atsakė: „Žinok, Jorge, kad Prokofjevas toks negimė, greičiau toks tapo. Jis kovojo, liejo prakaitą, kūrė: grožis, kurį matai šiandien, yra rezultatas vakar dienos, kai jis kentėjo ir tylomis triūsė.“ Niekada nepamirštu tokių kaip šis pokalbių su savo močiutėmis – asmenybėmis, apie kurias nuolat galvoju ir kurios man labai svarbios.
Ar turėjote svajonių, kurios neišsipildė?
Žinoma, ir kai kurios sukėlė gilų nusivylimą. Pavyzdžiui, kai norėjau vykti misionieriauti į Japoniją, bet manęs neišsiuntė dėl plaučio operacijos. Kai buvau labai jaunas, buvo žmonių, kurie manė, kad man galas, tačiau aš vis dar čia, vadinasi, pasisekė... Visuomet geriau neklausyti tų, kurie mums linki bloga, ar taip nemanai?
Susitikimas su Dievu įvyko jaunystėje, ar prisimenate tą akimirką?
Stiprus susitikimas su Dievu įvyko, kai buvau beveik septyniolikos, 1953 metų rugsėjo 21 dieną. Ėjau susitikti su savo mokyklos draugais, su kuriais turėjome praleisti dieną stovyklaudami. Rugsėjo 21-oji Argentinoje – pavasaris, o tomis dienomis kaip tik vyko šventė, skirta mums, jaunimui. Buvau katalikas kaip ir mano šeima, tačiau niekada iki tos dienos negalvojau nei apie seminariją, nei apie ateitį, susietą su Bažnyčia. Galbūt būdamas vaikas, kai patarnaudavau per mišias, tačiau tai buvo labai plona gija. Eidamas pro šalį žvilgtelėjau į atidarytas parapijos duris, kažkas paskatino mane įeiti: ten išvydau link manęs ateinantį kunigą. Staiga pajutau troškimą atlikti išpažintį. Nežinau, kas tiksliai per tas minutes nutiko, bet, kad ir kas būtų, tai pakeitė mano gyvenimą visiems laikams. Išėjau iš parapijos ir grįžau namo. Labai stipriai ir aiškiai suvokiau, koks bus mano gyvenimas: turėjau tapti kunigu. Tuo metu studijavau chemiją, pradėjau dirbti tyrimus atliekančioje laboratorijoje, turėjau draugę, tačiau mintis apie kunigystę vis stiprėjo.
Žinojau, kad tai mano kelias, tačiau keletą dienų jaučiausi lyg sūpuoklėse. Nenoriu slėpti, kad vieną kitą dvejonę turėjau ir aš, tačiau Dievas visada laimi, ir netrukus pasijutau tvirčiau.
Vadinasi, dvejojote?
Žinojau, kad tai mano kelias, tačiau keletą dienų jaučiausi lyg sūpuoklėse. Nenoriu slėpti, kad vieną kitą dvejonę turėjau ir aš, tačiau Dievas visada laimi, ir netrukus pasijutau tvirčiau.
Ar esate kada nors jautęsis taip, lyg Dievas būtų Jus išdavęs?
Niekada. Tai aš jį išdaviau. Kai kuriomis akimirkomis taip pat jausdavausi, tarsi Dievas būtų nuo manęs atsitraukęs, kaip kad aš pats būdavau nuo Jo nutolęs. Labai tamsiomis akimirkomis pasitaiko savęs paklausti: „Dieve, kur Tu?“ Visada sakydavau, kad ieškau Dievo, tačiau tai Jis ieškodavo manęs. Jis visada ateina pirmas, laukia mūsų. Argentinoje sakome, kad Viešpats yra primea, t. y. eina prieky mūsų, mūsų laukia; nusidedame, o Jis mūsų laukia, kad atleistų. Jis laukia mūsų, kad priimtų, kad suteiktų savo meilę, ir tikėjimas kaskart auga.
Argentinoje sakome, kad Viešpats yra primea, t. y. eina prieky mūsų, mūsų laukia; nusidedame, o Jis mūsų laukia, kad atleistų. Jis laukia mūsų, kad priimtų, kad suteiktų savo meilę, ir tikėjimas kaskart auga.
Jeigu mūsų visuomenei taip reikia jaunimo, kodėl jaunuoliai vis tiek atstumiami?
Atstumiami ne tik jaunuoliai, tačiau jaunuoliai nuo to labai nukenčia, nes jie gimė ir užaugo visuomenėje, kuri atmetimo kultūrą pavertė tikriausiu sektinu pavyzdžiu. Mūsų visuomenėje vienkartinis panaudojimas tapo įpročiu: naudojama žinant, kad panaudojus bus išmesta. Tai labai gilūs aspektai, užvaldantys žmonių įpročius ir mąstyseną. Mūsų visuomenėje pernelyg stipriai dominuoja ir ją pernelyg stipriai saisto ekonominė ir finansinė krizė, kurios dėmesio centre yra ne vyras ir moteris, bet pinigai ir daiktai, kuriuos jiedu sukūrė. Išgyvename žmogaus dehumanizacijos etapą: negalėti dirbti reiškia negalėti gyventi oriai. Visi žinome, kaip jautiesi pats užsidirbdamas duoną ir parnešdamas namo ir ją imdamas iš socialinės pagalbos padalinio...
Mūsų visuomenėje pernelyg stipriai dominuoja ir ją pernelyg stipriai saisto ekonominė ir finansinė krizė, kurios dėmesio centre yra ne vyras ir moteris, bet pinigai ir daiktai, kuriuos jiedu sukūrė. Išgyvename žmogaus dehumanizacijos etapą.
Dažnai jaunuoliai raginami – ypač tankiai tai daro turtingi suaugusieji – pernelyg daug negalvoti apie pinigus, nes jie, esą, nėra svarbūs. Tačiau dažniausiai pinigai, kurių jaunuolis stengiasi gauti, šiandien yra būtini pragyventi, tam, kad galėtum žvelgti į save veidrodyje nesigėdydamas, kad galėtum sukurti šeimą, kurti ateitį. O svarbiausia – kad galėtum tapti nepriklausomas nuo tėvų. Ką manote apie tai?
Manau, kad turime atsiprašyti jaunuolių, nes ne visada į juos žiūrime rimtai. Ne visada jiems padedame matyti kelią ir susikurti tas priemones, kurios galėtų padėti neatsidurti užribyje. Dažnai nemokame skatinti svajoti ir nesugebame įkvėpti jų entuziazmo. Normalu ieškoti pinigų tam, kad sukurtum šeimą, ateitį ir ištrūktum iš to suaugusiųjų pavaldinio vaidmens, kurį šiandien jaunuoliams tenka atlikti pernelyg ilgai. Svarbu vengti kaupimo sukeliamo godumo jausmo. Yra žmonių, gyvenančių tam, kad kauptų pinigus. Jie mano, kad juos turi kaupti gyvenimui, tarsi vėliau pinigai galėtų virsti maistu ir sielai. Tai reiškia gyventi tarnaujant pinigams. Žinome, kad pinigai yra apčiuopiami, tačiau juose yra kažko abstraktaus, plazdančio, kažko, kas vieną dieną gali netikėtai dingti. Prisimink bankų krizę ir pastarojo meto nuosmukius. Tačiau tai, apie ką tu kalbi, manau, yra svarbi tema: paminėjai pinigus kaip poreikį iš kažko pragyventi, vadinasi, poreikį dirbti. Galiu tau pasakyti, kad tai darbas maitina sielą, jis tikrai gali virsti gyvenimo džiaugsmu, bendradarbiavimu, suvienyti tikslus ir tapti komandiniu žaidimu. Ne pinigai. Ir darbo turėtų būti visiems. Kiekvienas žmogus turi turėti realią galimybę dirbti, sau pačiam ir savo brangiems žmonėms parodyti, kad gali užsidirbti pragyvenimui. Negalima susitaikyti su išnaudojimu, negalima susitaikyti su tuo, kad darbdaviai išnaudoja daugybę jaunuolių, maitindami juos tuščiais pažadais, žadėdami atlyginimus, kurių šie taip ir negauna, naudodamiesi dingstimi, kad jie jauni ir turi įgyti patirties. Negalima susitaikyti su tuo, kad darbdaviai tikisi, jog jaunuoliai dirbs laikinai ir netgi nemokamai, kaip dabar vyksta. Žinau, kad yra neapmokamo darbo atvejų, ir kartais net tenka pereiti atranką, kad galėtum jį dirbti. Tai – išnaudojimas ir jis sukelia blogiausius sielos jausmus; tie jausmai palaipsniui stiprėja ir gali net pakeisti jaunuolių asmenybes.
Jaunuoliai prašo, kad juos išklausytume, ir mes privalome juos išklausyti ir priimti, ne išnaudoti. Tam nėra jokių pateisinimų.
