2018 m. liepos 22–31 dienomis Pasaulinė krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė (angl. CLC – Christian Life Community) susitiko „pasaulio krašte“, Buenos Airėse, popiežiaus Pranciškaus gimtojoje Argentinoje, kur, vadovaudamasi bendruomeniniu įžvalgumu, stengėsi įžvelgti tolesnes Bendruomenės kelionės kryptis. Asamblėjos tema – „Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė – dovana Bažnyčiai ir pasauliui“ kvietė mąstyti, kiek kepalėlių kiekvienas esame gavę ir galime pasidalinti su kitais.
Šv. Juozapo kolegija, kurioje mokėsi ir dėstė būsimasis popiežius Pranciškus, dešimčiai dienų tapo šventa vieta, kurioje 203 Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės nariai, tarp jų 50 jėzuitų, iš 63 nacionalinių bendruomenių ir 8 stebėtojo statusą turinčių bendruomenių meldėsi ir klausė Šventosios Dvasios, kur link Bendruomenei keliauti toliau.
Lotynų Amerikos Bažnyčia – pavyzdys visai Bažnyčiai
Popiežiaus biografas Austenas Ivereighas teigė, kad šiuo metu visa Bažnyčia yra atsigręžusi į Lotynų Amerikos Bažnyčią, kuri formavo popiežiaus mąstyseną. A. Ivereigho teigimu, popiežius yra įsitikinęs, kad Viešpats Bažnyčią kviečia evangelizuoti, o tam ji turi keistis. Dabar Viešpats ne stovi prie durų ir beldžia, o prašosi išleidžiamas iš vidaus. Popiežiaus biografas priminė 2007 m. Aparesidoje (Brazilija) vykusią Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos tarybos (CELAM) asamblėją, kuri atpažino laiko ženklus – pasaulyje augančią atskirtį, masinę migraciją, ekologines katastrofas. Bažnyčia raginama išeiti į misiją. Jei ji nebus misijinė – negalės evangelizuoti. O jei neevangelizuos, liausis apskritai egzistavusi. Evangelizuodami perteikiame absoliučią tiesą – Dievo meilę mums Jėzuje Kristuje. Taigi evangelizuodami perteikiame šį santykį – Jėzaus santykį su tėvu, su tėčiu „Aba“. Lotynų Amerikos Bažnyčios atsakas į sekuliarizaciją yra ne dejuoti ir pasmerkti, o remtis įžvalgumu ir perkeisti.
Kaip turi atrodyti evangelizacija? A. Ivereigho teigimu, turime sekti gerojo samariečio pavyzdžiu ir pirmiausia padėti žmonėms vėl atrasti savo, kaip Dievo kūrinio, santykį su kūrinija ir pasauliu. Antra, leisti patirti šeimos ir bendruomenės, pasitikėjimo ir besąlygiškos meilės, ryšį, ir trečia – padėti atrasti dvasinę erdvę – ramybės, privatumo ir maldos erdvę, kurioje pripažįstamas žmogaus orumas ir atpažįstamas jo šventumas. Mes turime išeiti ir būti svetingi. Bažnyčia turi būti arti žmonių ir konkreti. A. Ivereighas priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad neretai mums kyla pagunda evangelizuoti žmones, evangelizuoti dėl žmonių, bet beDievo tautos. Neretai viskas skirta žmonėms, bet nevyksta su žmonėmis.
Būti su žmonėmis
Asamblėjoje ne kartą girdėjome raginimą būti su žmonėmis, su Dievo tauta, ypač eidami susitikti su vietinės San Migelio parapijos gyventojais. Nesistengti mokyti, nebūti stebėtojais, bet dalintis savo tikėjimu ir būti drauge. Išėję iš saugios Šv. Juozapo kolegijos leidomės į San Migelio parapiją, kurios žmonės dosniai dalijosi savo turimais duonos kepalėliais: svetingais apkabinimais, bučiniais, šypsenomis, matės arbata, temperamentingomis giesmėmis. Vietiniai parapijos gyventojai įsileido mus, visiškai nepažįstamus ir svetimus, į savo šeimas ir namus. Šv. Mišios vyko lauke, o už altoriaus, aptvertame stadione, paaugliai visą laiką žaidė futbolą, taigi išgyvenome tikėjimą, kad Viešpats yra pačiame realybės viduje: ir su mumis, švenčiančiais Eucharistijos stebuklą, ir su futbolą žaidžiančiais paaugliais.
Dvasinis įžvalgumas
Pasaulinės krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas t. Arturas Sosa SJ išskyrė ypatingą bendruomenės dovaną, kurią esame gavę per šv. Ignacą Lojolą – asmeninį ir bendruomeninį dvasinį įžvalgumą. Per įžvalgumą įsiklausome į Šventosios Dvasios skatinamas vidines paskatas ir priimame sprendimus dėl didesnės Viešpaties šlovės ir tarnystės. Šia įžvalgumo dovana – išminties įrankiu – esame raginami dalintis su visa Bažnyčia ir pasauliu. Grupelėse vykstantis dvasinis pokalbis – pasidalijimas asmeninės maldos vaisiais – sustiprina asmeninio ir bendruomeninio įžvalgumo procesą. Per šį dvasinį pokalbį svarbu įdėmiai klausytis kito ir įsiklausyti į vidinius Šventosios Dvasios judesius, kurie gali vesti į naują tam tikrų dalykų supratimą. Kaip teigė t. Arturo Sosa SJ savo kalboje, įžvalgumo procesas yra reiklus. Jis sakė: „Reikia įgyti ir išlaikyti ignaciškąjį nešališkumą, kylantį iš tos vidinės laisvės, kuria įveikiame bet kokį prisirišimą prie savų interesų, turtų ar priemonių naudojimo. Jis reiškia, kad reikia ugdyti jautrumą laiko ženklams, mokytis suvokti, kur ir kaip Dvasia veikia šiandienos pasaulyje, socialiniame kontekste, kuriame atsiskleidžia kiekvieno mūsų, mūsų visuomenės ir mūsų aplinkos gyvenimas. Įžvalgumas reikalauja tokios tylos, kuri atsiskiria nuo triukšmo, trukdančio išgirsti Dvasią.“
Bendruomenės turtai
Asamblėjoje į Pasaulinę krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę buvo džiaugsmingai priimtos trys šalys: Latvija, Mauricijus ir Vietnamas. Taip pat buvo išrinkta nauja Pasaulinės krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės vykdomoji taryba, per kurios rinkimus išgyvenome pasitikėjimą Bendruomenės nariais ir džiaugsmą kitų troškimu tarnauti. Vykdomosios tarybos pirmininku tapo Denisas Dobbelsteinas iš Belgijos.
Asamblėjoje peržvelgėme Bendruomenės istoriją: 1967 m. pakeistas pavadinimas (iš Marijos sodalicijų į Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenę), 2003 m. Nairobio asamblėjoje atpažinta misijos dinamika per keturis etapus – įžvalgumą, siuntimą, palaikymą, įvertinimą, 2013 m. Libano asamblėjoje įsivardytas kvietimas į pakraščius – šeimą, globalizaciją ir skurdą, ekologiją ir jaunimą.
Popiežiaus atsiųstą sveikinimą Asamblėjos delegatai priėmė su dideliu džiaugsmu ir padėka. Savo sveikinime Šventasis Tėvas priminė, kad gautos dovanos mus įpareigoja išeiti ir susitikti kitą. Ignaciškojo dvasingumo centre yra troškimas būti kontempliatyviems veikloje. Kontempliacija ir veiklumas – abu šie lygmenys eina kartu, nes, kaip sveikinime teigė popiežius Pranciškus, į Viešpaties širdį galime įžengti tik per Kristaus žaizdas, o Kristus yra sužeistas tuose, kurie alksta, kurie yra be išsilavinimo, atmesti, seni, ligoti, įkalinti, ir visame pažeidžiamame žmogaus kūne.
Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės bendradarbiavimas su jėzuitais – dar viena didelė dovana Bendruomenei, kuri nėra savaime suprantama. Esame raginami melstis vieni už kitus ir palaikyti vieni kitus.
Įžvalgumo vaisiai
Asamblėjos nariams buvo primenama, kad pati kelionė, tai yra išėjimas, yra patirtis. Taip kaip Abraomas išėjo nežinodamas, kur eina, taip ir mes buvome raginami pasitikėti Šventąja Dvasia, palikti savo komforto zoną, likti ištikimiems asmeninėje maldoje ir eiti vis giliau svarstant įvairius klausimus per Dvasinių pratybų patirtį: atpažinti ir dėkoti už asmenines dovanas, gautas per Bendruomenę, įsivardyti sau svarbius Bendruomenės istorijos įvykius, atrasti malonės vardą, atpažinti Bendruomenės paralyžiaus vietas, atnešti jas Viešpačiui ir dar labiau priimti Viešpatį į savo gyvenimą.
Asmeninės maldos vaisiai, sunešti į pasidalijimo grupeles, leido dar giliau patirti Viešpaties vedimą per Bendruomenę. Asamblėjos pabaigoje atpažinome, kad esame kviečiami gilinti savo tapatybę per vidinį atsivertimą, kuris leidžia mums būti labiau ištikimiems charizmai visais jos lygmenimis, nuolankiai dalintis su kitais ignaciškojo dvasingumo dovana, kurią išgyvename savo, kaip pasauliečių, pašaukime ir išeititarnauti labiausiai stokojantiesiems bei sėti gailestingumo, džiaugsmo ir vilties sėklas pasaulyje, kad dar labiau sektume Jėzų ir dirbtume drauge su Juo kurdami Dievo karalystę.
