Kauno arkivyskupo Liongino Virbalo homilija Kauno arkikatedroje bazilikoje teikiant šventimus vyskupui Algirdui Jurevičiui.
Brangūs broliai vyskupiškoje ir kunigiškoje tarnystėje, mieli tikintieji, gerbiami svečiai, brangus mons. Algirdai,
ši diena yra džiugi Bažnyčiai Lietuvoje, ypač Kaune, nes ji gauna ganytoją, pašauktą tęsti apaštalų tarnystės ir rūpintis tikinčiaisiais. Dėkojame Šventajam Tėvui Pranciškui už šį paskyrimą ir meldžiamės už jį, laukdami atvykstančio į Lietuvą.
Viešpats, kupinas gailestingumo, toliau gano savo kaimenę ir kviečia žmones būti Jo bendradarbiais. Bažnyčios istorijoje vyskupas įgaudavo įvairius vaidmenis, bet svarbiausia jo užduotis visada lieka ta pati, ta, kuriai Kristus pašaukė apaštalus, – liudyti Prisikėlusįjį, būti Šventosios Dvasios įrankiu, tapti Dievo artumo istorijoje ženklu. Per pašvęstuosius tarnus Viešpats slėpiningai yra savo tautoje. Per juos Jis kalba ir klausosi, guodžia ir drąsina savo sūnus ir dukteris. Tai didžiulė atsakomybė, kuri paaiškina, kodėl kunigams ir vyskupams skiriamas ypatingas dėmesys.
Vyskupas yra išrinktas iš žmonių ir dėl žmonių ne viešpatauti, o tarnauti. Šv. Steponas, diakonas ir pirmasis kankinys, yra Tavo, mons. Algirdai, globėjas nuo kunigystės šventimų. Studijuodamas teologiją gilinaisi į diakonų, taip pat nuolatinių diakonų, tarnystę Bažnyčioje. Vyskupo šventimai nenutraukia ir nepanaikina diakoniškojo matmens, t. y. tarnavimo užduoties. Per šventimų apeigas išrinktajam vyskupui primenama, kad jis turės skelbti Evangeliją, saugoti ir perduoti tikėjimo paveldą, bet neužmiršti ir vargšų, ligonių, drąsinti tikinčiuosius, juos išklausyti ir su meile kreiptis į tuos, kurie dar nepriklauso Bažnyčiai.
Mons. Algirdai, priėmęs vyskupo šventimus ir pareigas, pirmiausia turėsi tarnauti ne prie žemiškųjų gėrybių stalo, kaip pirmieji diakonai, o ten, kur žmonės alksta prasmės ir alksta Dievo. Panašiai, kaip diakonui Pilypui, Tau reikės užkalbinti tuos, kurie domisi, skaito ir ieško, bet vis neranda atsakymo. Reikės rodyti į Prisikėlusį Viešpatį ne vien tada, kai prašys krikšto, bet ir tada, kai mėtys akmenimis. Dievas mus išsirinko, kad padėtume žmonėms Jį pažinti ir kad jie būtų išgelbėti kryžiaus ženklu ir Evangelijos skelbimo kvailumu. Kaip apaštalas Paulius, turime nieko kito nepažinti, o vien tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.
Vyskupas, graikiškai – episkopos, reiškia tą, kuris mato toli ir budi, budi prie Viešpaties tautos. Jis ne vien prižiūri tvarką bei vadovauja, o yra šalia ir sergi, kaip tėvas ar motina prie savo vaikų, panašiai, kaip Nazareto Kūdikio Motina, iš kurios turime nuolat mokytis. Vyskupui rūpi Dievo tautos gyvenimas ir laimė, jis atjaučia ir dalyvauja jos sunkumuose bei kančiose.
Budėk su meile, rūpinkis visais žmonėmis, kuriuos Šventoji Dvasia tau patiki, o pirmiausia kunigais ir diakonais, bendradarbiais Kristaus tarnyboje. Budėk Tėvo vardu, kurio artumo atvaizdu tampi. Budėk Jėzaus Kristaus, Jo Sūnaus vardu – esi Jo įgaliotas mokyti, šventinti ir ganyti. Budėk Šventosios Dvasios vardu – Ji duoda Bažnyčiai gyvybę ir savo galybe palaiko net tada, kai į akis krinta jos vaikų silpnybės.
Rašte apie vyskupų tarnystę gražiai nurodoma, kad vyskupui malda yra kaip lazda, kuria jis remiasi kiekvienos savo dienos kelionėje. Nepaleisk jos iš rankų, nuolat kalbėkis su Geruoju Ganytoju Kristumi. Vyskupo pašaukimas yra milžiniškas iššūkis, kurį priimti gali tik su intensyvia malda ir dideliu nuolankumu. Būtent tai primins parpuolimas ant žemės giedant Visų šventųjų litaniją.
Per apeigas virš šventinamojo galvos iškeliama atversta Evangelijų knyga – Evangelija visada aukščiau už mus. Nė vienas, taip pat ir anksčiau priėmusieji kunigo ar vyskupo šventimus, nesame pasiekę tikslo, visą gyvenimą liekame mokiniai, kurių širdį Evangelija vis dar turi perskverbti iki pat gelmės, kad taptume nuolankūs jos tarnai.
Vyskupas stovi priekyje, visi žvelgia į jį – kartais palankiu, o dažnai kritišku žvilgsniu. Mieli kunigai, brangūs tikintieji, trokštu ir linkiu įsiklausyti į naujojo vyskupo žodžius, ištiesti ranką jo pasveikinti, o ypač – atverti širdis priimti slėpinį, veikiantį per jo tarnystę.
Prašykime jam malonės, kad patirtų laimę didžiadvasiškai ir džiugiai tarnaudamas prisikėlusiam Viešpačiui Jo tautoje. Tam ragina ir gražus vyskupo Algirdo šūkis Servite Domino in laetitia – „Linksmi tarnaukite Viešpačiui“ (plg. Ps 100, 2). Melskimės, kad jo nenukreiptų pasaulietiniai troškimai, o vienintelis idealas būtų visa savo būtybe atskleisti nuolankią ir švelnią Viešpaties meilę.
Brangus mons. Algirdai, broli ir išrinktas Bažnyčios vyskupe, medžiu už tave ir kartu su visa Kauno arkivyskupija patikiu Šiluvos Dievo Motinai, kad ištikimai vestų suteiktos tarnystės keliu. Meldžiu už tavo artimuosius, už tau brangią Kaišiadorių vyskupiją, kad Viešpats mus visus apdovanotų savo artumo malone ir nuolat globotų.
Bernardinai.lt
