Popiežius Pranciškus asmeniškai reagavo į tikinčiųjų skausmą ir pasimetimą, kurį sukėlė pastarosiomis dienomis ir savaitėmis iškelti faktai apie netolimoje praeityje katalikų dvasininkų įvykdytų seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius mastą.
Popiežiaus Pranciškaus „Laiško Dievo tautai“ ištraukos:
„Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12,26). Šie šv. Pauliaus žodžiai garsiai skamba mano širdyje, kai vėl matau daugybės nepilnamečių skausmą dėl patirto lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo sąžine ir valdžia, kuriais nusikalto nemažas skaičius dvasininkų ir vienuolių. [...] Žiūrint į praeitį, niekada nebus pakankamai padaryta prašant atleidimo ir atsilyginant už žalą. Žiūrint į ateitį, niekada nebus pakankamai padaryta, kad būtų sukurta kultūra, sugebanti ne tik nuo tokių situacijų pasikartojimo, bet kad išvis nebūtų vietos jų kartojimusi ir dangstymui. Nukentėjusiųjų ir jų šeimų skausmas reikalauja, kad būtų dar kartą aiškiai išsakytas mūsų pasiryžimas užtikrinti nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą“.
„Pastarosiomis dienomis buvo paskelbta ataskaita, kurioje aprašoma patirtis ne mažiau kaip tūkstančio asmenų, tapusių lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo valdžia ir sąžine aukomis. Dvasininkų įvykdyti nusikaltimai apima septyniasdešimties metų laikotarpį. Nors dauguma atvejų įvyko praeityje, vis dėlto [...] žaizdos niekada visiškai neišnyksta ir tai mus įpareigoja griežtai pasmerkti tą žiaurumą ir sutelkti jėgas, kad ši mirties kultūra būtų išrauta su šaknimis. Šios žaizdos neturi senaties. Kyla į dangų ir jaudina širdį nukentėjusiųjų skausmo aimanos, kurios ilgai buvo ignoruojamos, slepiamos ir tildomos. Tačiau šis šauksmas buvo stipresnis už visus bandymus jį nutildyti, tai pat už netinkamus sprendimus, kurių ėmęsi asmenys tapo nusikaltimų bendrininkais. Ta šauksmą Viešpats išgirdo ir mums dar kartą akivaizdžiai parodė, kieno pusėje Jis nori būti. [...] Mums gėda kai suprantame, kad savo gyvenimo stiliumi išdavėme ir išduodame tai ką žodžiais skelbiame“.
„Su gėda ir gailesčiu mes, kaip Bažnyčios bendruomenė, prisipažįstame, kad nesugebėjome būti su tais, su kuriais privalėjome būti, kad nesugebėjome laiku suprasti kokia didelė ir rimta žala padaryta daugybės žmonių gyvenimams. Apleidome ir išdavėme mažutėlius. Kartoju žodžius, kuriuos pavartojo kardinolas Ratzingeris Kryžiaus kelio meditacijoje 2005 m. Didįjį penktadienį: „Kiek purvo yra Bažnyčioje, tarp tų, kurie būdami kunigai, turėtų visiškai priklausyti Viešpačiui! Kiek išdidumo, kiek pasitikėjimo savimi! [...] Iš sielos gelmių turime į Jį kreiptis iš šaukti: Kyrie, eleison – Viešpatie, pasigailėk“.
„To kas įvyko dydis ir mastai reikalauja, kad prisiimtume už tai atsakomybę globaliai ir kaip bendruomenė. [...] Žinau apie darbą ir pastangas dedamas įvairiose pasaulio šalyse, siekiant garantuoti saugumą ir apsaugą vaikams ir pažeidžiamiems suaugusiems, žinau, kad taikoma „nulinė tolerancija“ tiems nusikaltimams ir siekiama nubausti kaltininkus. Pavėlavome imtis šių taip labai reikalingų veiksmų ir sankcijų, tačiau tikiu, kad tai padės garantuoti geresnę apsaugą šiandien ir ateityje“.
„[...] Būtina, kad kiekvienas pakrikštytasis dalyvautų bažnytiniame ir socialiniame atsinaujinime, kurio mums taip labai reikia“. [...] Raginu visą tikinčią šventą Dievo tautą atgailauti ir melstis, kad Viešpats pažadintų mūsų sąžines, solidarumą ir pasiryžimą kurti saugią aplinką, kurioje niekados daugiau nesikartotų tokie piktnaudžiavimai“.
„[...] Sunku įsivaizduoti atsivertimą be visų Dievo tautos narių dalyvavimo. Kaip tik priešingai: kiekvieną kartą kai bandėme nutylėti, nutildyti, ignoruoti Dievo tautą, skaitytis tik su mažomis elito grupėmis, mes kūrėme bendruomenes, programas, teologinius sprendimus, dvasingumą ir struktūras be šaknų, be atminties, be veido, be kūno, o galiausiai ir be gyvybės. Aiškiai matome, kad klaidingai buvo suvokiamas Bažnyčios autoritetas ir valdžia. Ir kad tai dažnai buvo būdinga toms bendruomenėms, kuriose buvo nustatyti lytinio išnaudojimo, piktnaudžiavimo sąžine ir valdžia atvejai. Klerikalizmas ne tik anuliuoja krikščionių asmeniškumą, bet taip pat nuvertina ir sumenkina Krikšto malonę, kuria Šventoji Dvasią apdovanojo žmonių širdis. Klerikalizmas, remiamas tiek kunigų, tiek ir pasauliečių, ardo Bažnyčios kūną ir yra kaltas dėl daugybės šiandien mus palietusių blogybių. Tarti „ne“ išnaudojimui ir piktnaudžiavimui, reiškia tarti „ne“ visoms klerikalizmo formoms“.
„[...] Mes kaip Bažnyčia turime pripažinti ir su liūdesiu ir gėda pasmerkti pašvęstųjų ir dvasininkų įvykdytus žiaurius nusikaltimus, taip pat visų tų, kurių misija buvo saugoti ir ginti pažeidžiamuosius. Prašome atleidimo už savo ir kitų nuodėmes. Nuodėmės suvokimas padeda suprasti praeities klaidas, nusikaltimus ir sužeidimus, o tuo pačiu padeda atsiverti ir labiau pasiryžti šiandien eiti nauju atsivertimo keliu. Atgaila ir malda taip pat mums padės jautresnėmis akimis ir širdimi matyti kito žmogaus kančią, padės įveikti galios ir turėjimo troškimą, kuris yra daugybės blogio priežastis. Malda teatveria mūsų ausis tyliam vaikų, jaunuolių ir neįgaliųjų skausmui. Pasninkas teišugdo mumyse teisingumo alkį ir troškulį, tepaskatina eiti tiesos keliu ir paremti visas reikalingas teisines priemones“.
(JM / VaticanNews)
