Dvidešimtojo eilinių metų sekmadienio Evangelija primena, kad yra maistas, kuris suteikia jėgas mūsų kasdienybės darbams ir iššūkiams, ir yra maistas, kuris teikia amžinąjį gyvenimą, – tai Šventoji Komunija, kurią priimame kas kartą dalyvaudami šv. Mišių aukoje.
Šio sekmadienio Evangelija primena, kad vienintelė Gyvoji Duona yra Jėzus, ir, kas nori gyventi amžinai, save turtinti, gausinti ir sotinti, gali tik vieninteliu amžinu maistu – Švenčiausiuoju Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Kaip žmogaus akis, jei ji nori matyti aiškiai ir tiksliai šios žemės objektus ir reiškinius, turi susikoncentruoti. Lygiai tokiu pačiu būdu priimdami Švč. Sakramentą mes sustyguojame savo dvasines jėgas su Kristumi ir Juo tikinčia bendruomene.
Kartą pas kunigą užėjo žmogus pokalbiui iš anksto nusiteikęs prieštarauti bet kam, kas bylotų apie tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime. Jis paklausė: „Na, sakykite, klebone, kaip gali paprasta duona ir vynas tapti Kristaus Kūnu ir Krauju?“ Klebonas čia pat atsakė: „Viskas labai paprasta. Ar ne kasdien valgydamas ir gerdamas papildai ir keiti savo kūną ir kraują? Taigi, kodėl tai būtų neįmanoma Kristui?“ Bet žmogus neatlyžo ir klausė toliau: „O čia klausimas sunkesnis. Kaip mažoje Ostijoje gali sutilpti visas Kristaus Kūnas ir Kraujas?“ „Lygiai, kaip didžiausi kalnai ir jų slėniai gali sutilpti tavo mažoje akyje“, – atsakė jam kunigas. Bet kritiškas pašnekovas dar neatlyžo ir klausė toliau: „O kaip tada tas pats Kristus gali būti viso pasaulio Bažnyčiose vienu ir tuo pačiu metu?“ Tada kunigas paėmė veidrodį, parodė jį kandžiam pašnekovui, leido pažvelgti į jį ir staiga sviedė veidrodį į žemę. Tada ir pasakė: „Tu kaip žmogus esi tik viena nepakartojama šio pasaulio asmenybių. Bet pažvelk giliau, kiek daug šio veidrodžio dalelių atspindi vien tave vieną...“
Šio sekmadienio Evangelija primena, kad žmogaus dvasinio alkio nenuramins jokio maisto gausa, jei maisto davėju nebus pats Dievo Sūnus – Jėzus Kristus.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
